Epiniai eskizai

2004-aisiais lietuviškai išleistas rašytojos A. Kristof romanas „Storas sąsiuvinis“ (1986 m.) skaitytoją savotiškai „paruošė“ dvidešimt penkių keistų kūrinėlių, pavadintų „apsakymais“, knygelei „Man tas pats“ (apsakymai kurti nuo 1956 m.). Vieni apsakymai vertingi ne patys savaime, bet prasmę įgauna tik vienas kito ar romanų trilogijos (išplėtojusios kai kuriuos apsakymų teminius leitmotyvus) „Storas sąsiuvinis“ kontekste. Kitų atvira forma ir paini vidinė dialektinė struktūra reikalauja iš skaitytojo specialių pastangų komunikuoti ir išmanymo (norint iššifruoti). Kai kada rašytojos pavardė tampa „gelbėjimo ratu“ silpnesniam tekstui, kurio šiaip jau neskaitytum.

Atviros kompozicijos, tarsi neišbaigtuose apsakymuose išsaugotas tas pradinis kūrybinio akto momentas, kai įvyksta kontaktas su įvairiais kasdienybės pavidalais, daiktais (objektais). Būtent nuo konkretaus objekto (kirvis; skulptūra, vaizduojanti žmogų ir šunį; telefonas, gatvė, urna) ar būsenos (mirtis, abejingumas, baimė, nuovargis) užfiksavimo pradedamas piešti apsakymo paveikslas ar lipdoma jo (apsakymo) skulptūra. A. Kristof tekstai atgyja „trimatėje“ erdvėje – nepakanka mokėti skaityti, kad sujungtum chaotiškai išbarstytus ženklus ir faktus į visumą.

Knygos veikėjai – be konkrečių vardų, „nuosavų“ biografijų, kliedintys praeitimi arba ateities svajonėmis - kažin kokie vaiduokliški: miręs ir tai žinantis „žmogus – akmuo“ („Traukinys į šiaurę“); palatoje mirštantis darbininkas („Darbininko mirtis“); nebevalgantis žmogus, vaišinantis godžiai ryjančius svečius... jų katinu („Aš daugiau nebevalgau“). Tai šizoidinės, susidvejinusios būtybės, savo pačių astralai. Juos visus kas nors ženklina: nepriteklius, praeities ilgesys, vienatvė, kerštas. Vienija – kokios nors egzistencinės prasmės paieškos: kūryboje („Rašytojas“), gyvenamojoje vietoje („Mano namai“, „Namas“, „Kaimas“), šeimoje („Vaikas“, „Pašto dėžutė“)... Mirtis, šeima, namai – leitmotyvai (padiktuoti ir asmeninės rašytojos patirties), tapę savarankiškomis, išplėtotomis temomis romane „Storas sąsiuvinis“.

Knygoje pakanka įtampos ir nevilties, nors kasdienės rutinos, nuovargio ir bejėgiškumo valdomas situacijas autorė kartais praskaidrina humoru – sykiu ir subtiliu, ir vaiduoklišku... Pamatomas žmonių tarpusavio nesusikalbėjimas, nejautra vienas kitam, abejingumas („Motina“, „Kvietimas“, „Produktas“) arba į kasdienybę įleidžiama „metafizika“ (Mirtis – apsakyme „Įsilaužėlis“ ar Amžinybė – „Didysis ratas“). Ir vis dėlto A.Kristof savo veikėjams suteikia daugiau nevilties nei vilties...

„Dabar man liko maža vilties. Anksčiau visąlaik ieškojau, kėlinėjausi iš vienos vietos į kitą. Kažko laukiau. Ko? Pats nežinojau. Bet maniau, kad gyvenimas negali būti vien toks, kitaip tariant, joks, gyvenime kažkas turi būti, aš laukiau, kad tas kažkas ateitų, ir net ieškojau. ...> Manau, kad už sienų yra gyvenimas, bet tame gyvenime nieko nevyksta. Nieko nevyksta man“ (p. 99).

Konstatuojama. Be jokio sentimentalumo.