Filmas pasakoja apie žurnalistę Edit, kuri tampa mama naudodama spermos donorystę. Vienai auginti vaiką sunkiau, nei tikėtasi, o susidūrimas su donoru apsunkina jos, aplinkinių gyvenimą ir jausmus.
Apie filmą, jo gvildenamą socialinę temą ir prodiuserio darbą – pokalbis su prodiuserėmis Viktorija Rimkute (V. R.) ir Gabija Siurbyte (G. S.).
– Kaip prasidėjo bendradarbiavimas ir kaip Lietuvos prodiuserinė kompanija „Dansu Films“ prisijungė prie norvegų režisierės projekto?
G. S.: Turiu seną draugą, norvegų prodiuserį Gary Crannerį. Supratome, kad mūsų panaši vertybių sistema, todėl vis ieškojome projekto, prie kurio galėtume dirbti kartu – lietuviško su Norvegijos partneriais arba norvegiško su Lietuvos komanda. Užpernai, po Berlinalės, prisėdome kavinėje ir pasipasakojome, kaip gyvename. Jis pasakė, kad turi projektą, prie kurio reikėtų labai greitai prisijungti, nes norėtų netrukus pradėti filmavimą.
Jis papasakojo, kad filmas yra apie moterį, kuri susilaukia vaiko nuo spermos donoro ir vėliau jį susiranda. Atsakiau, kad mums tai labai artima tema, nes „Dansu Films“, kaip kompanijai, artimi filmai apie šeimas ir šeiminius santykius.
Taip mes prisijungėme prie projekto ir pradėjome galvoti, kurie Lietuvos kūrėjai galėtų įsitraukti ir sustiprinti šį norvegišką filmą. Labai džiaugiamės lietuvių kompozitoriais, pakvietėme prisidėti Paulių Kilbauską ir Vygintą Kisevičių. Man atrodo, kad žiūrovai tikrai išgirs nuostabią muziką, kuri sustiprina filmą.
Labai norėjau tokio filmo Lietuvoje – kuris paskatintų diskusiją. Daug kalbame apie mažėjantį gimstamumą ir raginimus moterims gimdyti daugiau, tačiau retai atsižvelgiama į įstatymus. Šiuo metu Lietuvoje, jei esi vieniša moteris, pagalbinis apvaisinimas yra nelegalus, o apie spermos donorystę apskritai nekalbama. Praėjusį pavasarį Seimas pritarė pataisoms ir, atrodo, neseniai turėjo būti balsuojama už dirbtinio apvaisinimo legalizavimą nesusituokusioms poroms ir vienišoms moterims su tam tikrais apribojimais.
Tarsi pradedame judėti liberalesne kryptimi, bet, mano nuomone, kalbėti apie gimstamumą ir netvarkyti įstatymų, kurie leistų susilaukti vaikų moterims, norinčioms tapti mamomis, bet nesukūrusioms šeimos, visada atrodė keista. Manau, šis filmas yra gera proga apie tai kalbėti: apie iššūkius, problemas ir galimus sprendimus. Bet kuriuo atveju vaikas yra mažas stebuklas, supurtantis bet kurios šeimos ar mamos gyvenimą, o filmas šiek tiek ir apie tai.
– Dirbant su skirtingų šalių kolegomis gali būti įvairių darbo kultūros skirtumų. Kas vienijo, o kas kėlė iššūkių dirbant su skandinavų kolegomis?
V. R.: Bene didžiausias skirtumas – komunikacija. Skandinavai – abai atsargūs ir retai būna tiesmuki, o mes linkę atsakyti greitai ir tiesiai. Tačiau kūrybos plotmėje susikalbėti buvo gana lengva, ypač kai randi žmonių, kurie vieni kitus papildo.
Vis dėlto, manau, norvegams reikėjo šiek tiek laiko susidraugauti su lietuviais, suprasti, kaip mes dirbame, ir šiek tiek prisitaikyti. Lietuviams teko išmokti komunikuoti subtiliau.
G. S.: Norvegai labai gerai įvaldę vadinamąją sumuštinio taktiką – pradedi nuo to, kas yra gerai, ilgai apie tai kalbi, o tada pasakai vieną blogą dalyką. Mums, lietuviams, tai kartais atrodo kaip laiko švaistymas – pasakyk tiesiai, kas blogai, ir pataisysiu.
V. R.: Jie taip pat kalba apie jausmus. Mes, lietuviai, darbo aplinkoje esame labiau įpratę kalbėti apie darbą ir tai, ką reikia padaryti, o emocijos lieka kur nors nuošalyje. Dirbant su norvegais – emocijos irgi svarbu. Manau, tai jaučiasi ir pačiame filme – jis labai stipriai paremtas jausmais.
– Kaip atrodė Jūsų, kaip prodiuserių, darbas šiame projekte? Kada prasideda ir kur baigiasi prodiuserio atsakomybė?
V. R.: Šį kartą mes prisijungėme, kai buvo parašyta beveik paskutinė scenarijaus versija, bet dar buvo perrašoma ir vyko diskusijos. Tuo metu dar buvo renkamas finansavimas ir vyko pirminis pasiruošimas gamybai. Mes siuntėme dalį komandos į Norvegiją, bet didžioji dalis mūsų komandos įnašo buvo į postprodukciją: muzikos ir vizualų kūrimas, garso darbai. Prisidėjome ir prie finansavimo – iš Lietuvos pusės projektą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.
G. S.: Esame labai dėkingi Lietuvos kino centrui, kad patikėjo šiuo projektu. Džiaugiamės, kad filmas buvo pastebėtas festivaliuose – pavyzdžiui, Lokarno kino festivalyje pelnė kritikų apdovanojimą ir keliauja toliau. Labai smagu, kad ir Lietuvos vardas įrašytas prie tokio filmo.
– Truputį papasakokite, kaip atrodo prodiuserio darbas ir jo vidinė virtuvė...
V. R.: Kartais tenka dirbti ir gerokai po darbo valandų – skambinti komandai, atsiprašyti, kad reikės dirbti savaitgalį, nes reikia pabaigti iki tam tikro termino. Todėl šiame darbe labai svarbus yra žmogiškumas ir tarpusavio supratimas. Labai svarbu suburti žmones, kurie būtų panašūs ne tik kūrybiškai, bet ir vertybiškai, energiškai. Procesas ne visada lengvas, bet labai smagus.
G. S.: Kartais tai šiek tiek panašu į vaiko auginimą. Įsivaizduoji, kad viskas bus nuostabu, visi tave mylės, bet realybė yra kur nors per vidurį. Man ir Viktorijai šis darbas labai patinka, bet jis sunkus. Tenka balansuoti tarp stiprių kūrybinių asmenybių, kurios visos turi savo viziją. Dažnai esi kaltas visiems ir visada, nes pinigų beveik niekada nebūna pakankamai. Vis dėlto labai smagu pradėti projektą beveik nuo nulio ir vėliau pamatyti jį užbaigtą. Tas pradžios ir pabaigos momentas prodiuserio darbe turbūt yra pats smagiausias.
– Kaip apibrėžtumėte prodiuserio darbą – tai labiau vadyba ar kūrybinė partnerystė?
G. S.: Kūrybinė vadyba. Negali spręsti finansinių klausimų negalvodamas apie tai, kaip jie paveiks kūrybos procesą. Turi ribotus išteklius ir nuolat sprendi, kas svarbiau: kūrybinis sprendimas, komandos savijauta ar komandos dydis.
V. R.: Labai svarbi ir komanda. Kartais režisierius tiksliai žino, su kuo nori dirbti, o kartais prodiuseris pasiūlo žmones, kurie konkrečiam projektui labiausiai tinka.
– Filmas kalba jautria tema – apie donorystę ir dirbtinį apvaisinimą. Ar jautėte atsakomybę kalbant šia socialine tema?
G. S.: Tai filmas suaugusiesiems, o diskusiją skatinanti socialinė potekstė ir buvo viena priežasčių, kodėl pasirinkome šį projektą. Lietuvoje, jei moteris yra viena, jai vienintelis būdas susilaukti vaiko – susituokti, nes pagalbinis apvaisinimas valstybės finansuojamas tik susituokusioms poroms ir tik porą pirmų kartų. Tokios procedūros gali kainuoti 10–20 tūkst. eurų. Kas gali tai sau leisti?
Kai viešojoje erdvėje nuolat kalbama apie mažėjantį gimstamumą, tačiau moterys, kurios nori susilaukti vaikų, negali to padaryti dėl įstatymų arba dėl didelių kainų, tai kelia klausimų. Todėl reikia apie tai kalbėti. Žinoma, kyla daug klausimų: ar tikrai reikia susitikti su donoru, kuris planavo likti anonimu? Ar galima būti viena mama? Tačiau šiandien daug porų skiriasi, ir nemažai moterų vis tiek tampa vienišomis mamomis.
Daugybė klausimų, kuriuos galime svarstyti, – tai yra normalu ir žmogiška.
– Kam rekomenduotumėte pamatyti šį filmą?
G. S.: Tai labai moteriškas filmas, todėl, manau, daug moterų jį labai gerai supras. Labai rekomenduočiau jį pamatyti ir vyrams. Taip pat – politikams.
V. R.: Žinoma, ir tiems, kuriems patinka šiame filme vaidinantys aktoriai – Herbertas Nordrumas, vaidinęs filme „Blogiausias žmogus pasaulyje“, ir Liza Loven Kongsli, kuri filmavosi ir lietuviškame filme „Tarp pilkų debesų“.
Naujausi komentarai