Knygos

Gimusi iš tylos

Alesandro Bariko, apie kurio naujausią knygą „Be kraujo“ dabar kalbėsime, dažnai skaitytojams pristatomas kaip taupus žodžiams ir vaizdams autorius (turimi omenyje kūrinėliai „Novečentas“, „Šilkas“, „Jūra vandenynas“...).

Jo postmodernistine maniera sukonstruotas romanas „City“ nesulaukė tinkamos reakcijos ir buvo savotiškai „eliminuotas“ iš šio autoriaus kūrybos kaip „kitoks“, parašytas „ne taip“, kaip priderėtų gerai pažįstamam, jausmingam Bariko...

Tenka pastebėti, kad žanriniu požiūriu A. Bariko istorijos galėtų vadintis apsakymais, o ir pats Bariko nesusireikšmina sakydamas, „parašiau romaną“... Jis mieliau parašo „taupią istorijėlę“ (gimstančią iš muzikos kaip „Novečentas“ arba iš tylos kaip „Be kraujo“), nes turi proto pasakyti šį bei tą... Leidėjai jį gerbia, vertėjai jį gerbia ir geriau išvis nenurodo jokio žanro po per vieną vakarą perskaitomo kūrinėlio pavadinimu, nei po juo brūkšteli kvailą nuorodą „romanas“ (kas kita „City“ – tikrai romanas, daugelio istorijų rinkinys). Pasaulis gerbia A. Bariko ir aš jį gerbiu, nes matau, kaip smagiai ir su kokia didžiule nuovoka bei literatūriniu talentu šis autorius „mausto“ pasaulio skaitytojus, siūlydamas jiems sukramtytą ir lengvai virškinamą maistą... Nepamirškime, kad A. Bariko studijavo filosofiją ir muzikologiją – jis jau tikrai žino, ant kurios nuospaudos užminti, kad žmogui patiktų arba kad šis raitytųsi iš skausmo ir dejuotų: „Viešpatie, koks aš netobulas!“

Kaip teigia leidėjai, „Be kraujo“– tai „rūsti dviveiksmė baladė su vesterno elementais“... Be abejo, „trileriškumą“ įžvelgiu, bet tik ne rūstumą ar paslapties keliamą įtampą. Jei teko matyti vieną kitą filmą, kurio veiksmai klostosi skatinami noro atkeršyti (nužudomas Manuelis Roka ir jo mažametis sūnus, bet gyva lieka duktė Nina, stebuklingu būdu išsigelbėjusi iš padegto namo), tai jokių paslapčių kaip ir neaptinki, bet pabaiga netikėta, atitinkanti pavadinimą: kerštas be kraujo, o vis dėlto kerštas... Nors gali būti, kad tai ir ne kerštas, o tiesiog ramybės paieška... Tikriausiai visą knygos esmę ir išreiškia paskutinieji kūrinėlio sakiniai: „...> net jei nesuprantame gyvenimo prasmės, pereiname jį tikriausiai turėdami vienintelį troškimą – grįžti į mus pagimdžiusį pragarą ir apsigyventi šalia to, kuris kažkada mus išgelbėjo. ...> kad nieko nėra stipriau už instinktą grįžti ten, kur buvome sulamdyti, ir kartoti tą akimirką metų metus. Ir galvoti, kad tas, kuris mus išgelbėjo vieną kartą, išgelbės visada. Alinančiame pragare, kaip du vandens lašai panašiame į tą, iš kurio atėjome. Bet netikėtai gailestingame. Ir be kraujo“ (93 psl).

Knygą sudaro dvi dalys. „Vienas“ ir „Du“ – pavadinimai, „išduodantys“ skaitymo formulę: „Viens du – ir perskaičiau!“ Skaitymo procesas neužtrunka – vaizdai „kinematografiški“ ir koks nors pilietis – „režisierius“ - būtinai pastatys pagal Bariko „idėją“ filmą...

Pasakyti apie tą knygą ką nors daugiau negaliu, nes joje visko taip nedaug (apimties, įvykių, intrigų, „menų“...), kad geriausius „kadrus“ perpasakojus, daugiau nieko ir nelieka. Lieka tik mintis, kad taip galėtų parašyti daug kas, bet parašo tik norintis gyventi „iš literatūros“ Meistras (ne amatininkas E. Kalėda)...