Gombrovičiaus respublika

Pasirodė V. Gombrovičiaus (1904-1969) romanas „Ferdydurkė“. Kai intelektualai (kai kurie) vertina V. Gombrovičių, o dalis jų net tariasi esą šio garsaus lenkų rašytojo - romanisto, eseisto, dramaturgo – „bendraminčiai“ ar „pasekėjai“, Lenkija visus jo kūrinius išspausdino palyginti neseniai (1988).

Be to, bibliografiniame pasaulio rašytojų žinyne „Kas kada kieno parašyta“ (originalas parengtas Londone „Diagram Visual Information Limited“) šiam kūrėjui neskirta nė eilutės: daugelis pasaulio kūrėjų, kažin ar jau susitaikė su tuo, ką taip aštriai, įžūliai, provokuojančiai ir tvirtai yra išsakęs šis aristokratiškas ir intelektualus kūrėjas.

„Mano literatūra turi likti tokia, kokia yra. ...> Aš pripažįstu vieną vienintelę politiką – savo paties. Esu atskira valstybė“, - rašė V. Gombrovičius savo „Dienoraštyje“. „Mūsų stichija yra amžinas nesubrendimas. Ką šiandien mąstome, jaučiame, be mažiausios abejonės, atrodys kvaila mūsų proanūkiams. Taigi būtų geriau, kad jau šiandien pripažintume tose mintyse esant bent kiek kvailumo, nes tai patvirtins laikas...“ (P.91), - skaitome romane „Ferdydurkė“.

Su didžiule pagarba kūrėjui, šlovinusiam asmens laisvę ir kūrybingumą (jam laisvė – vienintelė savaiminė vertybė), bandau užsiminti apie šio reikšmingo kūrėjo romaną, reikalaujantį „šiek tiek“ pastangų, „šiek tiek“ dėmesingumo ir leidžiantį rėkti apie „angelišką objektyvumą“, su kuriuo aprašomas pasaulis.

Savo pirmąjį romaną Gombrovičius parašė jau peržengęs trisdešimties metų ribą (1937), anot I. Vedrickaitės, „skiriančią jaunystės gyvybingumą ir senatvės sustabarėjusį tradiciškumą“.

Taigi, turėdamas tvirtą intelektualinį užnugarį, aiškią gyvenimišką poziciją, turtingą asmeninę patirtį ir savitą „universalią terminologiją“ (kad ir „snukis“ bei „subinė“), jis rašo apie „prarastąjį rojų“, į kurį, kaip vėliau dažnai akcentuojama eseistikoje, nė už ką nenorėtų sugrįžti: nes vaikyste, paauglyste ir jaunyste visuomet manipuliuoja senatvė; nes suaugusieji į savo „nešvarius žaidimus“ vaikus įtraukia per anksti ir iš jų atima neaprėpiamą džiaugsmą; nes „snukis“ – tai deformacija, o „subinė“ – degradacija (anot J. Glovacki)...

Romano veikėjas – trisdešimtmetis vyras, staiga virtęs vaiku, kurio brandą suaugusieji vadina „poza“, „dirbtinumu“ ir „nenatūralumu“. Pasaulis, kuriame gyvena tapatybės ieškantis veikėjas, – tai „minų“ kovos, „nelegalus“ erotizmas, senatvės konservatyvumas ir komiškas jaunystės novatoriškumas. Tai varžantis laisvę ryšys su motina (vienas veikėjas žiūrinčiai pro tvoros plyšį motinai išduria akį) ir su moterimi apskritai („Ar egzistuoja žemėje ir po liepsnojančiu, svilinančiu užpakaliu dalykas, baisesnis nei ta moteriška šilumėlė, tas drovus, familiarus dievinimasis ir glaudimas į save?..“ (P.285).

V. Gombrovičiaus romano kalba „neįrėminama“, žaisminga, parodijuojanti, bet labai disciplinuota. Tai, J. Glovacki žodžiais tariant, „stilių, konvencijų ir epochų kombinacija, kuri šaipėsi ir iš realybės, ir pati iš savęs“. Tai originalus, visiškai savarankiškas, lengvai „atpažįstamas“ romanas. Bijau to žodžio, bet... Tobulas romanas...