Knygos

Gyvenimas kaip šokis

...Nors ir nebūdama didelė G. Adomaitytės gerbėja, vis dėlto turiu pripažinti, kad šios autorės balsas literatūroje labai autentiškas ir su niekuo nesupainiojamas. G. Adomaitytės kuriamas pasakojimas „lėtas“, retrospektyvus, metaforiškas, punktyriškas ir „asmeniškas“, o neseniai pasirodžiusi eseistikos knyga „Šokis ant stalo“ – labai nuoširdžių, leidžiančių konstatuoti rašytojos kūrybos vientisumą, tekstų rinkinys.

G. Adomaitytė – rašytoja ir žurnalistė – daugeliui gerai žinomo savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ bendraautorė, vaikų literatūros kritikė (pati parašiusi apysaką paaugliams „Laumžirgių namai“), respublikinių moksleivių rašinių konkursų komisijos narė ir t. t... Ji - gera rašytoja, bet vieniems patinka, kitiems – ne. Abiem atvejais galbūt (spėjimas) dėl to, kad yra labai žmogiška, jautri, „menanti“, nepasmerkianti, nesiūlanti kultūrinių ir literatūrinių „rebusų“. Kiek „senamadiška“ ir „per daug“ lyriška.

G. Adomaitytės eseistikoje „dabartis“ – tai akimirka, apsupta nugyvento gyvenimo. Detalės, abstrakcijos jai leidžia pasinerti į bendresnio pobūdžio samprotavimus, grįžti į praeitį, medituoti kasdienybės estetiką... Eseistinę erdvę autorė užpildo savo pačios gyvenimu (kaip pasakytų vienas manieringas kritikas - „ji nėščia nuo gyvenimo“). Jei S. Parulskis ar G. Radvilavičiūtė dabarties kontekste formuluodami egzistencinę problematiką pasineria į savotišką ekshibicionizmą, provokuoja skaitytoją ir neteigia jokios vertybių hierarchijos, tai G. Adomaitytė savo pačios gyvenimo kontekste tiesiog fiksuoja paprastus dalykus ir akcentuoja „vertę“ arba „menkavertiškumą“, esmę atskleidžia per „bendražmogišką patirtį“: „Norėjau atitolti nuo tėvų. To nori visi išaugę vaikai, su tėvais nuolat gyvenantys. Troškimas nutolti anaiptol nereiškia nemeilės. Gal net priešingai: reiškia didelę meilę. Tolsti todėl, kad jauti: laikas išaugti. Tėvai tave pažįsta vis geriau, ir tu juos vis iš arčiau pažįsti. Iš per arti. Nuo to artumo, nuo supratimo, nuo žinojimo per sunku“ (P.135-136). Neeksperimentuojama naujomis formomis, nesiekiama šokiruoti, nesivaikoma žaidybiškumo... Jos asmeninė patirtis atsiveria ir „atkartotuose“ dialoguose, ir „kažkieno“ komentaruose („Tu, Adomaityje, pribarstai vinių, bet niekada nesukali, - čiumpa mane už pakarpos atpažįstamas Nepažįstamasis. Nesukaliau ir dabar. Prikalti V-v-andenį?“ – P. 10). Įdomu G. Adomaitytės „gyvenime“ paklaidžioti ir kartu su ja „aplankyti“ Prienus arba „susitikti“ senąjį gerąjį Jurgį Kunčiną...

Ir suvokiu, jei kritikuočiau „tai“, apie ką rašoma; „tai“, kaip tai rašoma, aš kritikuočiau patį žmogų, jo asmenį, nes G. Adomaitytės knyga „Šokis ant stalo“ – tai ji pati, ją supantys žmonės, miestas ir upeliai, kirai ir krūmokšniai... Galbūt nepatraukli savo pernelyg atvirai deklaruojama idealistine orientacija... Moteris nuošalyje, moteris „ne praktikė“, retorikė, išsilavinusi kultūros moteris („Esu ir Mėlynkojinė: nedaug liko pasaulyje žmonių, kurie pamena, ką tai – Mėlynoji Kojinė – apie moterį sako“ (P. 16), bet ji žavingai atvira (nuoga), prisipažįstanti: „Pavargau: šokdina gyvenimas“ (P.157). Ji „neatstumia“, „neatsižada“ ir nenaudoja kabučių ženklo (kaip aš dabar), nes kalba atvirai. Netrukdydama skaitytojui vertinti savo pačios kūrybos, ji laikosi demokratiškos, bet ne nihilistiškos pozicijos.

... Jeigu gyvenimas – stalas, ant kurio mes esame „priversti“ šokti, tai kabinamės į jį visais savo „švelniais“ žmogiškais nagais (žr. į knygos viršelį)... ir plaukais...