Knygos

Gyvenimiškos istorijos

S.Poškaus knygelė, iliustruota A.Mėčiaus, jau buvo laukiama prieš gerus metus. Kalta žiniasklaida – pasėjo ilgai dygstantį intrigų grūdą ir nutilo, o „vargšai“ piliečiai, tikėdami kiekvienu spaudos žodžiu, netikėjo tais, kurie aiškino, jog „realiai“ knygos dar nėra... Šią akimirką galima įvairiai sakyti: „Ir štai – pasirodė...“, „Pagaliau pasirodė...“, „Pasaulį išvydo ilgai laukta...“ Žodžiu, šįkart apie „savus“: poetą ir dailininką...

Duodamas patarimus rašytojams A.Bariko teigė, kad šiais laikais „reikia rašyti ne tik gražias, bet ir mažas knygas, su kuriomis būtų galima eiti į lovą“, be to, „rašyti tokias knygas, kurias lovoje būtų galima skaityti su viena ranka“... Knygelė atitinka šiuos kriterijus. Žinoma, po sąvoka „graži knyga“ turėtų slėptis „gražus“ turinys, „dailus ir paprastas“ stilius, „gili“ mintis ir gyvenimiška filosofija, betgi gali būti ir „tiesiog graži“ knyga, nieko bendro neturinti su turiniu ir „dailia“ stilistika. Taip jau būna – ir ne taip retai... Einu „užuolankom“, bet atrodo, kad ir poetas „prisipažįsta“ („lyrinio subjekto“ lūpomis) knygą parašęs l. greitai, t.y. per dieną (žr. į 5 psl.). Gal todėl ji tokia maža, o kad tikrai graži, tai jau iliustratoriaus ir leidėjų nuopelnas...

S.Poškus, kritikų apibūdinamas kaip poetas, vartojantis sentencijų kalbą, vaizduojantis ironija nuspalvintą kasdienį pasaulį ir paradoksalias gyvenimo reiškinių sankirtas, šioje knygelėje „pritrūksta parako“ ir neretai šaudo tuščiais šoviniais, bet pabandykite ilgiau paskaityti jums „nepatikusį“ tekstą, pasitelkę savo gyvenimiškąją patirtį, savo filosofiją ir šalia eilėraščio esančią iliustraciją... Keistas rezultatas – visi nepasakyti arba ne taip pasakyti žodžiai „atgauna“ arba „įgyja“ prasmę (ir vis dėlto - niekada neieškokite poezijoje prasmės!), kurią mes bandome suteikti savo gyvenimui:

Jeigu būčiau Labas Rytas,

jei nebūčiau niekas kitas,

jeigu būčiau suraitytas

ir į kampą pastatytas,

būčiau aš tada ne aš!

(„Jeigu“)

Arba:

Tupi kampe gyvuliukas,

dreba jo pilkas kailiukas,

ūseliai virpa verksmingai,

matom – labai nelaimingas.

Ir tu be vardo toks būtum.

(„Bevardis“)

Gyvenimiški S.Poškaus „apreiškimai“ tikrai neblogesni nei Juozapo Erlicko, tik „pripažintas“ gyvasis klasikas turi teisę maivytis (daugelis iš jo daugiau nieko ir nelaukia), o iš kitų kūrėjų paprastai kažko tikimės ir laukiame; tai, ką atleidžiame pirmajam, tampa nedovanotina klaida pastariesiems... Neteisinga, bet „toks gyvenimas“, kaip viename eilėraštyje teigia poetas (P.56) ir kaip bando įrodyti viena televizijos laida...

Beje, kai kada poetas ypač jautrus ir subtilus:

Baltas baltas mano takelis

su diena vis aukščiau

į padangę keliasi.

Vis aukščiau kas dieną lipu,

netoli jau ligi debesų.

O takelio pradžia –

lyg per rūką...

(„Mano takelis“)