Tam tikri kriterijai nurodo, koks parašas turi būti, koks daro įspūdį žiūrovams, pagal tai buvo įvertinti Lietuvos politikų parašai, LRT RADIJUI sako grafologas Rolandas Bilinskas. Jo teigimu, grafologai iš rašto gali pasakyti žmogaus charakterio savybes netgi tada, kai jis rašo kita ranka nei įprasta, o pakeitus parašą, galima pakeisti save ir tai, kaip esi vertinamas.

– Išanalizavote aukščiausių šalies vadovų parašus. Kodėl tai padarėte?

– Nes tai yra gana žymūs, visuomenėje puikiai pažįstami žmonės. Taigi įdomu, kaip jie save pristato, nes parašas ir yra žmogaus vizitinė kortelė.

– Įvertinote parašus pagal dešimtbalę sistemą.

– Įvertinta pagal grafologų standartus, kurie, žinoma, skiriasi nuo mūsų įprasto supratimo, koks parašas turėtų būti. Nors grafologai tokios vertinimo sistemos neturi, įvertinome, kad būtų aiškiau skaitytojams, kurie apsilanko svetainėje.

– Trumpai aptarkime aukščiausių šalies vadovų parašus. Prezidentės D. Grybauskaitės parašą įvertinote septyniais balais iš dešimties. Kodėl? Ką Jums sako prezidentės parašas?

– Išsamiai nenorėčiau komentuoti, ką parašas sako, bet prezidentės parašas turi šiek tiek turi trūkumų. Jis galėtų būti pakoreguotas ir tada būtų, sakyčiau, tobulas.

– Prie aprašo minite, kad parašas yra skubotas. Kodėl?

– Skubotas, nes jame beveik nėra raidžių – yra nubėganti linija. Raidžių šiame paraše nepamatysite.

– Juro Poželos parašui skyrėte aštuonis balus iš dešimties. Jo paraše matyti raidės ir tai yra tiesiog vardas ir pavardė. Ar tai geresnis parašas?

– Manau, kad taip. Asmuo identifikuojamas pagal parašą – tai reiškia, kad žmogus, matantis parašą, gali įskaityti, kad tai yra J. Poželos parašas. Prezidentės parašas sunkiai identifikuojamas. Nepažįstantys jos vargiai pasakys, kad tai yra mūsų prezidentės parašas.

– Premjero Algirdo Butkevičiaus parašą įvertinote šešetuku.

– Yra keletas kriterijų, kurie nusako, koks parašas turėtų būti, koks daro įspūdį žiūrovams. Premjerui, kaip asmeniui, vertinant parašą, trūksta individualumo ir lyderio bruožų. Reikėtų ilgai vardinti visus požymius, kokie turėtų būti stipraus ir gero vadovo paraše. Mūsų premjerui iš tiesų to trūksta. Parašas galėtų būti kitoks ir, manau, premjero įvaizdis būtų geresnis.

– Prasčiausiai (trejetu) įvertinote Rolando Pakso parašą. Kodėl skyrėte tiek nedaug?

– Šis parašas prasčiausias tik iš pateiktų pavyzdžių. Tarp žinomų žmonių tikrai yra tokių, kurių parašams ir vienetą būtų sunku skirti. R. Pakso parašas tarp visų minėtų yra prasčiausias, nes trūksta identifikacijos (sunku įskaityti ir atpažinti) – žmonės, nepažįstantys R. Pakso ir nematę dokumentų, kuriuos jis pasirašė, vargiai pasakytų, kieno tai parašas.

– Ar į Jus kada nors kreipėsi nors vienas politikas su prašymu padėti susikurti geresnį parašą?

– Galiu pasakyti, kad taip, bet konkrečių pavardžių negaliu minėti, nes turi būti išsaugotas konfidencialumas. [...] Besikreipiančių politikų gal yra mažiau nei verslininkų.

– XXI a. žmonėms vis dar svarbu, koks jų parašas? Ar tai tebėra vizitinė kortelė?

– Taip, nors po truputį populiarėja ir įsigali elektroninis parašas, ranka vis dar rašome ir pasirašome. Ko gero, dokumentus ranka pasirašo apie 90 proc. žmonių.

– Dabar visi bendraujame elektroniniais laiškais, trumposiomis žinutėmis. Apskritai ar dar turite darbo analizuoti raštą?

– Gana daug. Mūsų darbas – ir analizuoti, ir kitus mokyti rašto. Mokome ir kaligrafijos, t. y. gražaus rašymo pradmenų (arba meno). Tai labai susiję. Žmonės tikrai iš naujo atranda rašymo malonumą ir naudą. O jei sužino, kiek žmogui įtakos daro tiek raštas, tiek parašas, suklūsta ir stengiasi jį pakoreguoti. Pavyzdžiui, užsienyje, kur grafologija labai populiari, netgi yra šūkis „keisk parašą – keisk savo ateitį“. Su tuo tikrai sutinka jauni žmonės, kurie daro karjerą tiek versle, tiek politikoje. Parašas yra labai svarbus, nes jis mus pristato – lygiai taip pat svarbu pasirišti tinkamą kaklaraištį. Taip pat yra su parašu.

– Ar Lietuvoje rašto kultūra egzistuoja, ar vis dėlto labiau kalbate apie Vakarų Europą?

– Lietuvoje ne. Juk ir kaklaraiščių kultūra į Lietuvą atėjo visai neseniai – vis dar yra žmonių, kurie vietoj kaklaraiščio pasiriša tautinę juostelę. Kad ir kaip tai patriotiška, tai nėra geras įvaizdis. Ir su parašu yra taip pat – žmonės, kurie apie tai sužino keliaudami, pavyzdžiui, matydami savo kolegų užsienyje parašų pavyzdžius, pradeda ieškoti informacijos. Tokių žmonių yra nemažai ir jų daugėja.

– Ką galite pasakyti apie žmogų, pamatęs jo rašyseną?

– Rašysena ir parašas parodo skirtingas žmogaus puses. Parašas yra tai, kaip žmogus save pateikia visuomenei. Galima vaizdingai pasakyti – koks jis yra išėjęs iš namų. Raštas parodo, koks jis yra iš tiesų, t. y. visas jo žmogiškas gerąsias ir blogąsias puses.

– Yra tokia nuomonė, kad grafologai daugiausia dirba su teisėsauga. Ar Jūs tai darote?

– Ne, teisminė rašto ekspertizė ir grafologija skiriasi, nes grafologai pagal raštą sudėlioja žmogaus psichologinį portretą.

– Galite sudėlioti žmogaus psichologinį portretą?

– Taip, visame pasaulyje būtent  grafologai tuo ir užsiima (tai daroma darbuotojų atrankoje). Su teisėsauga grafologai susiję tik tuo, kad vertina prisiekusiuosius, kurie teismuose prisideda prie galutinio verdikto.

– Ar galite sudėlioti tik portretą, ar ir pasakyti fizines žmogaus savybes, amžių?

– Amžiaus, lyties, rasės, politinių pažiūrų raštas nenusako. Grafologai, skirtingai nei astrologai, tarologai ir kitokie būrėjai, atsiriboja nuo to. Jie pasako, koks žmogus yra arba buvo tuo metu, kai rašė. Koks jis bus, spėti tikrai neapsiima, nes tai jau būtų būrimas.

– Žmogus rašydamas gali jaustis skirtingai.

– Tam tikros jo charakterio savybės vis tiek nedingsta, net jei jis mėgintų neatsiskleisti, pavyzdžiui, rašyti kita ranka. Vis tiek pagrindinės jo būdo savybės rašte būtų matomos.

– Kai žiūrite į rašyseną, į ką pirmiausia atkreipiate dėmesį?

– Yra daug kriterijų. Grafologai jų priskaičiuoja beveik šimtą. Tai yra detalės, pavadinkime, požymiai, kurie rašte parodo vieną ar kitą gerą ar blogą žmogaus charakterio savybę.

– Kaip mus veikia rašymas kompiuterio klaviatūra? Kuo toliau, tuo mažiau rašome laiškų, įvairių dokumentų.

– Galiu pasakyti labai tvirtai (tai įrodyta ir tyrimais), kad rašymas ranka itin naudingas smegenims, ypač jaunų žmonių, kurie tik pradeda siurbti žinias iš aplinkos. Kompiuteris, barbenimas į klaviatūrą ar stiklinius ekranus bukina.

– Iš spausdinto teksto nelabai ką ir pasakysi.

– Nebent, priklausomai nuo to, kiek šypsenėlių įdedama į siunčiamą žinutę, galima pasakyti, ar žmogus mėgsta pajuokauti. Tai nebėra raštas. Galbūt galima nagrinėti rašymo stilių, minčių dėstymą.

– Ar įmanoma grafologijos išmokti Lietuvoje?

– Bazinių dalykų – taip.

– Bet tokios disciplinos universitete niekas neišmokys?

– Ne, pas mus nedėstoma. Vienintelė šalis, mano žiniomis, kurioje dėstoma grafologija, yra Vokietija. Viename šios šalies universitete Psichologijos katedroje dėstoma būtent tokia sritis.

– Citata iš vieno jūsų interviu: „Norite pakeisti gyvenimą, keiskite raštą“. Ar tai įmanoma?

– Gyvenimo gal nepakeisime, bet save pakeisime. Kiek tas pokytis paveiks gyvenimą, yra kitas dalykas. Tik galbūt reikėtų kalbėti ne tiek apie raštą, kiek apie parašą, nes parašas yra kaip mūsų kostiumas, kaklaraištis. Teko girdėti žmonių, pavyzdžiui, verslininkų, kurie pakeitė ar pakoregavo parašą, atsiliepimų, kad jie su nauju parašu jaučiasi gerokai tvirtesni. Kad ir kaip keistai skamba, yra žmonių, kurie, pavyzdžiui, pasirašinėja vardu, tarkim, „Petras“. Kaip parašą rašo ne pavardę, bet vardą. Tai iš tiesų keista, nes žmogui, ypač vyriškos lyties, pavardė yra svarbesnė nei vardas.

– Pokalbio pradžioje minėjote, kad vėl tampa madinga rašyti ranka. Ar galima pamatyti tokią tendenciją dabar?

– Rašymo priemonių pasaulyje parduodama vis daugiau. Be to, ne pačių pigiausių šratinukų, o įvairių rašalinių plunksnakočių.

– Su jais sunkiau rašyti, nes liejasi.

– Jei prastos kokybės – liejasi (geri tikrai nesilieja). Kita vertus, pats plunksnakotis yra įvaizdžio dalis. Juo smagu ir malonu rašyti, skirtingai negu tušinuku, kuris iš tiesų bukina žmogų ir jo rašyseną.