Tarp kitų tradicinio ir šiuolaikinio folkloro grupių, į tarptautinio festivalio „Suklegos“ sceną kops ir Kauno jėzuitų gimnazijos folkloro ansamblis „Ale va“.
Kas atsitiko, kad kauniečių gimnazistų kolektyvas išleido dvi savo dainų kompaktines plokšteles, tapo žinomu visoje Lietuvoje ir sėkmingai koncertuoja užsienyje? Kas šiuolaikinius moksleivius traukia dainuoti liaudies dainas? „Reikia širdies atiduot, kad suburtum jaunimą“, – įsitikinusi „Ale va“ ir dar dviejų folkloro kolektyvų – VDU „Rasos“ gimnazijos „Lygaudės“ ir „Devynių“ – vadovė Vita Braziulienė. „Ale va“ ir „Lygaudės“ nenorintys apleisti buvę gimnazistai, į savo būrį priėmę žmonių iš pašalies, susibūrė į kolektyvą „Devyni“.
Visi trys kolektyvai sugeba pakelti žiūrovus nuo kėdžių ir priverčia pamėgti folklorinę muziką net tuos, kurie jos nemėgo. Garsiausias iš šios trijulės – keturioliktus metus gyvuojanti „Ale va“. Kolektyvą išpopuliarino modernios folkloro improvizacijos. Tačiau grupės vadovė tikina, kad gimnazistai myli ne tik improvizacijas, bet ir grynąją folkloro autentiką.
– Kaip pavyksta jaunimą sudominti folkloru?
– Moksleiviai tiek į „Ale va“, tiek į „Lygaudę“ tiesiog veržiasi. Kad vaikai ateitų, reikia juos gerbti, atpalaiduoti jų kūrybinį pradą, leisti improvizuoti – reikia jų neužgožti. Tada jiems įdomu, ateina patys ir atsiveda draugus. „Lygaudėj“ turim daug vaikinų, nors kiti kolektyvai skundžiasi jų trūkumu. Stengiuosi vaikus nukreipti folkloro linkme, įkvėpti, padrąsinti, ir tada jie eina patys. Reikia širdies atiduot, kad suburtum jaunimą. Tai darbas, kur neuždarysi durų ir nepasakysi, kad mano darbo valandos baigėsi. O bendros tendencijos Lietuvoje yra tokios, kad folkloras yra gynybinėse pozicijose. Pradėjusiems ansamblį lankyti vaikams dažnai prieš visą klasę gėda pasisakyti, kad jį lanko.
– Jei jaunimas taip veržiasi į jūsų vadovaujamus kolektyvus, gal darote narių atranką?
– Yra suaugusių žmonių, kurie sako: mane išmetė iš choro, aš nemoku dainuoti ir nedainuosiu. Bet juk folklorą gali groti, dainuoti ir šokti visi. Į ansamblius kviečiu visus moksleivius – ir tuos, kurių nepriėmė į chorą. Gal žmogus pusę metų nepataikys į natą, bet paskui prasidainuos. Svarbu tokio žmogaus nebarti, bet jį padrąsinti. Narių trūkumu nesiskundžiam, bet ir atrankos nedarom. Svarbu, kad žmogus norėtų dainuoti folklorą. Folklore negali būti taikomi konkurencijos, konkursų kriterijai – vadinamieji „Dainų dainelės“ principai: šitas – laureatas, šitas – gerai dainuoja, o šitas – ne. Folkloras – tai galimybė bendrauti. Nuo mūsų kolektyvų nenoriai atskyla gimnazijas baigę, studentais tapę jaunuoliai. Jie po paskaitų Vilniuje, pavargę, nespėję pavalgyt važiuoja į repeticijas. Man atrodo, jie važiuoja bendrauti: čia randa nuoširdumą, natūralumą.
– Tiek „Ale va“, tiek „Lygaudės“ repertuare yra ir tradicinių, ir naujai interpretuotų folkloro kūrinių. Į ką labiau linksta jaunimas?
– Jaunimas nori visko: ir grynosios autentikos, ir galimybių improvizuoti. Daug metų dirbu siekdama, kad vaikai pamiltų folklorinę autentiką. Kai jie susipažįsta, išmoksta, mielai dainuoja autentiką, tada pradedam improvizuoti. Niekas mums nerašo liaudies dainų aranžuočių – naujas interpretacijas kuriam patys. Manau, tai ir yra tikrasis folkloras: kai kuriam visi, kai kažkas gražaus iš tos bendros kūrybos nuskamba. Naudojam ne vien tradicinius instrumentus: įjungiam ir akustines, elektrines gitaras. Būna, su vaikais improvizuojam improvizuojam, bet paskui jie patys sako: jau norim autentikos. Vėl turiu nešti jiems senųjų, autentiškų dainų. Vaikai turi pasikrauti iš tų grynųjų šaltinių. „Lygaudė“ gali išdainuot 22 pasikartojančius dainos posmus. Aš jau siūlau trumpint, bet jie man sako: ne, dainuojam viską. Jaunimui nebūtinas greitas tempas – jie gali ir labai ramias, meditatyvias dainas išdainuoti. O improvizacijose turi jaustis drąsa. Nesistengiu vaikų stabdyti. Kartais pagalvoju: aš kitaip daryčiau, bet leidžiu jiems daryti taip, kaip patiems norisi. Tas improvizacijas galima būtų ir tobuliau sukurti. Bet darom tiek, kiek galim. Esam nekomerciniai. Labai džiaugiuosi, kad jaunimas groja, dainuoja folklorą ir nuo jo nenutolsta.
– Jūsų repertuare – daugiau improvizacijų ar autentikos?
– Kalbant apie „Ale va“, mus gyvenimas verčia improvizuoti – tai yra madinga, publika to nori, tai daryti mus kviečia. Sakiau, po „Suklegų“, kuriose mielai koncertuojam, reikės užsidaryti bent pusei metų, visiems kviečiantiems pasakyti „Ne“, ir kuriam laikui grįžti prie mus maitinančių autentikos šaltinių. Dabar daugėja grupių, kurios į folklorą žiūri paviršutiniškai, dainuoja dainas, atrodo, iki galo nesuvokdami, ką jomis norėta pasakyti. Bet jei tu ir naujai interpretuoji folklorą, turi likti ir autentikos, tikrumo dvaselė.
Su kolektyvias atliekam įvairių Lietuvos regionų folklorą, ir sutartines dainuojam. Labai gražias, turtingas, melodingas dainas stengiamės atlikti tokias, kokios jos mus ir pasiekė. Pavyzdžiui, dzūkų vienbalsės dainos – tiesiog negali jų apipinti gitaros melodijom. O su daina „Kinku kinku Domininku“ – kodėl gi nepaimprovizavus? Visa daina – tik dvi eilutės besikartojančio teksto.
„Ale va“ dabar dainuoja trečia gimnazistų karta. Nuo to, kokie žmonės tuo metu sudaro kolektyvo branduolį, priklauso ir muzika, kurią mes atliekam. Kai į kolektyvą atėjo dabar jau studentais tapęs muzikuojantis, improvizuojantis, tada prasidėjo ir tos mūsų improvizacijos. Dabar vėl ramesnė karta atėjo, ir mums labiau norisi tikrosios autentikos.
– Kaip jus priima užsienio publika?
– Kartą koncertavom Vokietijoj, Bavarijoj. Vokiečiai suprato, kad folkloras gali suteikti galimybę bendrauti šiuolaikiniam jaunimui. Mums pas juos tebesisvečiuojant, jie sukvietė tėvus, mokytojus, moksleivius, ir nutarė atgaivinti bavarų etnografinį ansamblį. Kai mūsų mokiniai mato tokią folkloro jėgą, patys didžiuojasi, kad tai dainuoja.
– Lietuviai – daininga tauta?
– Taip, pažiūrėkit, kiek norinčiųjų dalyvauti visokiuose „Dainuok su manim“ projektuose (juokiasi). O jei rimtai, Lietuvoje yra visiškai išnykusi viduriniosios grandies dainavimo tradicija. Vaikai baigia muzikos mokyklas, ir, jei nesirenka profesionalių muzikų kelio, padeda, parduoda muzikos instrumentus, ir viskas. Tuo tarpu Vakaruose žmonės po darbų ima instrumentus, buriasi į kolektyvus ir groja. Ir jų muzikavimo lygis yra visiškai nesvarbus: jie groja ne publikai – sau, taip jie džiaugiasi gyvenimu. Lietuvoje to pasigendu.
„Suklegos“ pristato keltų muziką
Tarptautinis tradicinio ir šiuolaikinio folkloro festivalis „Suklegos“ kviečia į folkloro šventę. 12-ąjį kartą rengiamos „Suklegos“ siūlo itin margą programą, kurioje tradicinė muzika pinsis su šiuolaikiniais atlikėjų eksperimentais. Ypatingas dėmesys šiemet skiriamas keltų muzikai. Festivalio pradžios koncerte liesis Lietuvos jaunimo atliekamos melodijos.
Rugsėjo 23 d. 16 val. P.Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejuje vyks paskaita ir keltiškų fleitų pristatymas.
Baigiamajame festivalio koncerte skambės jungtinis projektas. Žinomi muzikantai, atliekantys įvairių tautų folklorinę muziką, apvilks ją netradicinių instrumentų skambesiu. Programoje latvių folklorą puošia autentiškos lietuvių sutartinės, skamba senosios rusų, serbų, ukrainiečių dainos, palydimos mandolinos, indiškos fleitos, dūdmaišio garsų. „Saulės brolių“ atliekamos ugningos keltiškos melodijos bus nuspalvintos armėniško duduko tembrais, indiško bansūrio bei lietuviškos muzikos prieskoniais. Styginių kvartetas „Gjangsta“ iš Estijos pristatys estiškas melodijas smuikui.
Grupė „Strays“ iš Lenkijos pristatys airių, škotų, bretonų muzikos interpretacijas. Airišką ir skandinavišką folkroką į „Suklegas“ atveš ukrainiečiai „Spiritual Seasons“.
Kas? Tarptautinio tradicinio ir šiuolaikinio folkloro festivalio „Suklegos“ koncertai.
Kur? Kauno ryšių istorijos muziejuje (Rotušės a. 19).
Kada? Rugsėjo 22, 23 d. 18 val.
Naujausi komentarai