Jaunosios kartos paauglių rašytoja E. Ramoškaitė: šiandien mūsų daugiau | kl.lt

JAUNOSIOS KARTOS PAAUGLIŲ RAŠYTOJA E. RAMOŠKAITĖ: ŠIANDIEN MŪSŲ DAUGIAU

Eglė Ramoškaitė, jaunosios kartos paauglių ir ne tik rašytoja, kūrybinio rašymo mokytoja, tinklaraščio „(Ne)rašyk“ autorė, drąsiai dalijasi savo nuomone apie šiuolaikinę literatūros situaciją Lietuvoje ir atkreipia dėmesį į augančius skaitytojus.

– Ką manai apie šiandienos paauglių literatūrą Lietuvoje? Ar jai skiriama pakankamai dėmesio?

– Situacija tikrai nebloga. Nuolat pasirodo naujų verstinių knygų. Lietuviai vis daugiau rašo paaugliams, nepaisant to, kad tai yra gana nepalanki sritis – knygos perkamos prastai, leidyklos neskuba leisti. Kai supranti, kad rašai knygas, kurių greičiausiai neleis ir nepirks, tai labai gerai pagalvoji, ar tikrai šito nori. Tuomet atsisijoja rašytojai. Ir tie, kurie išlieka, rašo gana nuoširdžiai.

Dar akivaizdu, kad literatūra paaugliams atsigauna (nors praėjusiais metais ir buvo geras regresas kalbant apie kiekį). Anksčiau šiai amžiaus kategorijai rašančius lietuvių autorius galima buvo suskaičiuoti ant rankų pirštų – visur sukinėjosi tie patys etatiniai rašytojai. Šiandien mūsų jau daugiau, taip pat randasi naujų platformų, kur gimsta kitokie kūriniai (e.knygų leidykla „Naujas vardas“, wattpad, knygų užuomazgas rašantieji taip pat pradeda publikuoti feisbuke).

Na, o kalbant apie verstines knygas, man visada iškyla klausimas, kaip leidyklos atsirenka knygas, kurias verčia, ar visada atsirenka teisingai. Dažnai pro jų filtrus nepereina užsieniuose pasiteisinusios ir tikrai geros knygos, kadangi prioritetu lieka pardavimai. Nėra kaip pykti – leidyklos turi iš kažko gyventi – versti knygas, kurios, jų nuomone, nebūtų perkamos, neprotinga. O ką tada daryti paaugliui, nerandančiam vertimo į lietuvių kalbą knygos, kurią skaito užsienyje? Nėra bėdos – skaito paaugliai angliškai, tai ir perskaito, garso knygos taip pat labai pasitarnauja. Ir užsisuka tas ratas – paauglių knygos lietuvių kalba perkamos prastai, nes a) laikas, kurį jie gali skirti skaityti, yra ribotas, kaip kad ir knygų, kurias gali perskaityti per tą laiką, skaičius; b) kam rinktis iš to, kas yra lietuvių kalba, jei galima skaityti / klausyti angliškai tai, ką nori, c) kam laukti serijos vertimų, jei pas mus jos nuolat nutrūksta ir nežinai, ar sulauksi. O nutrūksta jos irgi dėl tos pačios priežasties ir dėl to užsisukusio rato: atsiranda pirma serijos knyga, paauglys ją perskaito ir neišlaukia tiek, kiek reikia, kad antra knyga pasirodytų. Tuomet išleidžiama antra, nes pirmą visai neblogai išpirko, o antra perkama prasčiau, nes tie, kurie labai norėjo, rado, kur perskaityti originalo kalba, trečios niekas nebeleidžia.

– Taip išeina, kad skaitantys paaugliai vis dažniau renkasi skaityti anglų kalba?

– Nedrįsčiau taip teigti, bet tai yra viena alternatyvų, kuria pasinaudoja daug skaitantys paaugliai.

– Atliekami įvairūs tyrimai, kurių rezultatai rodo, kad vaikai ir paaugliai skaito vis mažiau...

– Taip, dėl skaitymo yra prastai. Ir priežastys yra visiškai aiškios – mokyklų programos yra neįveikiamos apimties. Žmonės nespėja mokyklinės literatūros sąrašo perskaityti. Be to, tas sąrašas traumuoja tiek savo gausybe, tiek turiniu. Jaunuoliui pradeda atrodyti, kad knyga yra priverstinis ir nesuprantamas dalykas. Suprantu, kad Kristijono Donelaičio „Metus“ reikia žinoti, bet ar labai jau toks kūrinys ugdys jauno žmogaus norą skaityti? Pasakyk, kam ten gali būti įdomu „Skirgaila“ arba Antano Vaičiulaičio „Valentina“, traumavusi mane visam gyvenimui savo lėtumu? Šiuolaikinės, įdomesnės knygos prasibrauna nebent į rekomenduojamų papildomų knygų sąrašą. Na, bet tai kas dar ten skaitys tas papildomas knygas? Kitas dalykas, aišku, yra tėvai – juk iš jų vaikai perima faktiškai viską. Jei tėvai neskaito, iš kur tada vaikai sugalvos, kad knygos yra laisvalaikio leidimo forma?

– O kaip tau atrodo, kaip mokyklos galėtų pagerinti šiandienę situaciją?

– Pačios mokyklos negalėtų – tai Švietimo ir mokslo ministerijos darbas. Vis dėlto lituanistai (ir ne tik!) galėtų išmokti domėtis šiuolaikine literatūra paaugliams, plėsti pačių savo žinojimą, o tada rekomenduoti mokiniams skaityti tai, kas jiems tikrai patiktų. Jei vaikas atrastų knygą, kuri jam tikrai patiktų, ar tai neskatintų ieškoti toliau? Nenoriu absoliutinti – nėra viskas tik blogai mokyklose: yra visokių mokyklų, visokių mokytojų. Taip pat yra išleistas dr. Kęstučio Urbos rekomenduojamas literatūros sąrašas mokyklinio amžiaus vaikams, kuris galėtų būti atspirtimi mokytojams pradėti domėtis knygomis, esančiomis už privalomos literatūros sąrašo ribų.

– Kuo yra ypatinga paauglių literatūra? Kuo ji išsiskiria iš likusios?

– Nežinau, ar skirtingoms amžiaus kategorijoms skirta literatūra turi kažkokį ypatingumą, greičiau – bruožus, kurie priskiria ją tai amžiaus kategorijai. Šie bruožai: veikėjų amžius – paaugliams skirtų knygų pagrindiniai veikėjai yra paaugliai, logiška, juk su savo amžiaus veikėjais tapatinamasi lengviausiai, greičiausiai, giliausiai paliečia; perskaitoma apimtis; būtų galima paminėti siužetą, atpažįstamą paaugliui, emocijų spektrą – jauno žmogus emocijų pasaulis dažnai yra juodos ir baltos spalvų, viskas būna žiauriai gerai arba žiauriai blogai. Čia nėra penkiasdešimt pilkų atspalvių. Suaugusiųjų knygose niekada nerasi tokių gilių ir didelių išgyvenimų, tokių sprogimų.

Čia dar labai įdomus dalykas – riba tarp knygų paaugliams ir suaugusiesiems tarsi nyksta. Paauglių knygas Lietuvoje šiandien dažnai išperka suaugusieji, norintys prisiminti tuos stiprius išgyvenimus, ieškantys savyje jaunystės pėdsakų. Paaugliams skirtos knygos jau tampa nebe auditorijos apybraiža, o žanru.

– Kas tave patraukė rašyti paaugliams?

– Turbūt niekada taip ir neišaugau iš paauglių literatūros, nors gal tas neišaugimas čia yra labiau tai,  kad niekada nenustojau žavėtis. Žinoma, šiandien skaitydama knygas paaugliams jose ieškau nebe tų dalykų, kurių ieškodavau paauglystėje, bet mane vis dar žavi tas emocijų stiprumas, tas juoda ir balta, tas užsiplieskimas tada, kada tik nori, ką suaugusysis kaip ir norėtų padaryti, bet nelabai gali sau leisti. Man paaugliai apskritai yra nuostabiausia visuomenės dalis – viskas pas juos taip gryna, jie taip tiksliai atspindi visas mūsų negandas ir parodo, link kur mes einame. Rašydama paaugliams išgyvenu paauglystę iš naujo, prisimenu, kaip viskas atrodo, kai tavęs neriboja suaugėliškumas.

– Kita vertus, tikriausiai gera knyga, kad ir kokiai amžiaus grupei būtų skirta, paliečia kiekvieną?

– Be abejonės. Kai pasirodė mano knyga, natūralu, niekas apie ją nieko nežinojo. Niekas apie mane nieko nežinojo – skaitė giminės, mano draugų mamos – ir visiems patiko. Ir aš pradėjau galvoti – jeigu visiems patiko, tai gal aš ją parašiau ne paaugliams? Vėliau sulaukiau teigiamų atsiliepimų ir iš paauglių.

Kad ir kokią knygą skaitytum, jeigu norėsi joje kažką rasti, rasi. Mane vis dar stebina, kai pasigirsta, kad kai kurių knygų skaitymas yra laiko švaistymas (kalbu apie knygas, priskiriamas pramoginei literatūrai, aka popsui). Juk visos knygos yra apie tą patį, kad ir kokia jų meninė vertė, tik pateikimo forma skiriasi. Kartais tikrai norisi knygų, kurios neapkrautų galvos metaforomis, juo labiau paaugliui, kuriam ir taip kartais tų metaforų gyvenime jau yra su dideliu kaupu. Tai nereiškia, kad tos knygos neturi teminių išliekamųjų verčių.

– Kaip manai, kam šis skirstymas į kategorijas pasitarnauja?

– Kategorijos padeda skaitančiajam atsirinkti. Ir tai yra gerai. Tiesiog gaila, kad dažnas kritikas Lietuvoje ignoruoja laisvalaikio literatūrą, tarsi tai būtų nevertos dėmesio knygos. Aš manau, kad laisvalaikio literatūra turi didžiulę auditoriją, tūkstantį kartų didesnę už tą, kuri skaito aukštąją meninę vertę turinčius kūrinius.

– Gal galėtum įvardyti laisvalaikio literatūros funkciją?

– Gerai praleisti laiką, atsiriboti, patekti į kitokį pasaulį, išjausti neišjaustus jausmus. O aukštoji literatūra nėra poilsis, tai yra tavo intelektinės savimonės kėlimas.

– Ką norėjai pasakyti savo debiutine knyga?

– Rašydama šią knygą, daugiausia galvojau, kad šiuolaikinėje literatūroje, filmuose ar serialuose paaugliams mirtis yra labai romantizuojama. Pavyzdžiui, mergaitė nuo vėžio mirė – o kaip gaila, kaip gražu. Mergaitės, žiūrinčios tuos filmus, tapatinasi, galvoja apie tai, kaip tai yra gražu. Norėjau parodyti, kad nieko ten nėra gražaus, kad tai yra labai rimta ir šios patirtys tave sukrato juodai ir paveikia negrįžtamai. Kita žinutė buvo apie tai, kad žmogus, paauglys – bet koks žmogus – dažnai jaučiasi nepritampantis. Nepritampu vienur, tada bandau eiti kažkur kitur, nepritampu dar kitur. Niekur nepritampu ir nuolat ieškau. Norėjau parodyti, kad ir kur eisi, tau visada trūks to kažko, ką palikai anoje savo bendruomenėje. Ir galbūt visur atrasi naujų dalykų, bet tau visada kažko trūks ir viskas yra dėl to gerai. Mes gyvename iki penktadienio, iki šeštadienio, iki atostogų, iki dar kažko. O kas atsitinka, kai sužlunga tas mūsų galvojimas, neatsitinka šeštadienis, neatsitinka atostogos?

– Kiekviena knyga yra tarsi gija, susiejanti praeitį, dabartį ir ateitį. Kaip tau atrodo, turint omenyje mūsų aptartus jaunųjų žmonių skaitymo įpročius, koks yra lietuvių kalbos likimas?

– Niekada negalvojau, kad rašau knygą ateičiai ar ateities kartoms. Dažniausiai ieškau amžinųjų temų. Pamatinės vertybės išlieka tos pačios. Ir jokio skirtumo, ar tu susirašinėji per feisbuką, ar popieriniais laiškais, vis tiek įsimyli, vis tiek kažko nori arba nenori. Šeimos keisis, vyks karai, kažkas gers, kažkas negers. Kad ir kas atsitiktų, viskas vis tiek išliks taip pat. Mūsų tėvai taip pat gyvena, mes taip pat gyvename, mūsų vaikai taip pat gyvens. Turbūt popierinių knygų neskaitys tiek, bet skaitys kitu pavidalu. Tik apvalkaliukas keičiasi.

Lietuvių kalbos likimo neatiduočiau į skaitančiųjų rankas. Tai bendravimo kalba, o bendraujame ne tik knygomis. Tol, kol norėsime bendrauti lietuviškai, tol bendrausime. Aš dar noriu. Mano vaikai gal dar irgi norės. Anūkus jau gal ir priversiu (šypsosi).

– O kalbant apie pačią literatūros paaugliams kalbą, kiek rašydama tu galvoji, tarkim, apie žodžius, stilių, sakinių sudėtingumą?

– Reikėjo adaptuotis. Buvau pratusi prie eseistikos suaugusiems, kur gali plėstis, kiek nori, kur nori, rašyti sabaliauskaitiškais sakiniais. Rašyti paaugliams norėjau kitaip. Nenoriu sakyti „reikia“, nes rašant nėra tokio dalyko kaip „reikia“ – kaip noriu, taip rašau, tiks arba ne. Vis dėlto manau, kad kūriniai paaugliams turėtų būti kuo glaustesni, juose turėtų būti neišsiplečiant pasakyta tai, kas norima pasakyti, – laiko skaitymui niekas šiais laikais nebeturi, juo labiau paauglys. Rašymo stilius turi būti perskaitomas, nesubanalinant paprastesnis, neapkraunantis. Pati esu bandžiusi skaityti kažkokią (nepamenu pavadinimo) labai meninę knygą paaugliams – nepavyko, numečiau.

– Vedi kūrybinio rašymo kursus. Ką gali pasakyti apie šiandien bandančius rašyti žmones?

– Žmonės labai nori parašyti knygas, bet ne visi supranta, kas yra tas noras, ką reikia padaryti, kad tas noras būtų išpildytas. Rašyti yra sunku, reikalauja daug laiko, pastangų, emocinio prisitaikymo prie rašomo kūrinio. Honorarai tik ypatingo retumo atvejais atperka darbą ir pastangas.

Rašyti komentarą
Komentarai (1)

xxxxxx

ir apie kokius paauglius ji rašo.kokie agresyvus ir nevaldomi jie auga ir niekas neturi teisės jų net paliesti. o jie viską gali. reikia rašyti kas iš jų išaugs. tikrai nieko gero jau šiandien matom ką jie išdarinėja.baisi karta

SUSIJUSIOS NAUJIENOS