Knygos

„Jis“ ir monotonija

„Tu“ – pirmasis Skaistės Vilimaitės eilėraščių rinkinys, kurio vis dėlto negalima skirti kitų debiutuojančių autorių knygų kategorijai dėl vienos priežasties: jame autorė neieško nei savo, nei savo poezijos veido, o teigia tam tikrą, sakyčiau, aiškią religinę poziciją, „demonstruoja“ jau subrandintą kūrybinę sampratą.

Kalbėdama apie paskutiniojo dešimtmečio poetinius debiutus literatūrologė B. Speičytė teigė, kad kūrėjai siekia „surasti tokią nuošalę, distanciją, iš kurios neįmanoma kalbėti minioms, bet tavieji veido bruožai matomi ir tu, žinoma, tiki, kad tasai akmuo, kuris gal šiandieniniams literatūros mozaikos lipdytojams atrodo kaip esantis nuošaly, vėliau taps kertinis“. S. Vilimaitės poezija tikrai „nuošaly“, bet nemanyčiau, kad dėl to, kad po daugelio metų atsirastų privalomos literatūros sąrašuose.

Galbūt reikėtų pradėti nuo to, kad knyga dedikuota Viliui Gabrieliui Orvydui – žmogui, vienuoliui, kūrėjui, - visais savo žodžiais, darbais ir gyvenimu šlovinusiam Viešpatį. Deklaruodama krikščioniškąsias vertybes poetė išties „iriasi“ prieš srovę, kuri ir įnirtingai, ir tolerantiškai atmeta tokios religinės tiesos paiešką (Rytų religija ir filosofija Vakaruose gerokai populiaresnė, „madingesnė“. „Rytų“ motyvas kūryboje – „kokybės ženklas“). Bet autorė nesiveržia būti populiari. Netgi atvirkščiai, jokių (kad ir menkiausių) savo biografijos faktų nepateikia, nekuria apie save mito, nepozuoja, neaiškina savos kūrybos ir nemoko jos skaityti. Tekstai paliekami patys kalbėti už save. Už poetės biografijos faktus kalba ištrauka iš 139 psalmės (13 – 16).

Knygą sudaro trys dalys („Gabrieliau“, „Jeruzale“, „Miserere“), ženklinančios savotišką pastangą, anot knygos leidėjų, „išeiti iš savęs, atsigręžti į kitą“ (miserere mei – pasigailėk manęs). Tekstai „klampūs“, reikalaujantys tam tikro atidumo, leidžiantys medituoti metaforą ar žodį, raginantys „užgaišti“... Vargina ne būdvardžiai, daiktavardžiai ar nutylėjimai, veriami ant eilėraščio ašies, o ta ritminga monotonija, tas abejonės ir tikrumo pateisinimas bet kuriuo mąstymo ir gyvenimo momentu, tas tikrumas ir autentika, savarankiškumas, kuriuo persunkta knyga. Visiškai nesvarbu, ar yra tos knygos skaitytojas. Knyga yra.

Eilėraščių „savarankiškumas“ – sąlygiškas: pasidavęs skaitymo inercijai nebesuvoki, kur baigiasi vienas tekstas ir kur prasideda kitas, ir ar išvis yra kokia nors riba tarp atskirų minčių ir tekstų. Paradoksalu, kad intymūs, neformalūs ir kaip reta autentiški tekstai kartais „nurodo“ ne tik abstrakčią egzistencinę, bet ir konkrečią panoraminę erdvę (miškas, pirtelė, kiemas...), eilėraščiai prabyla rupia ar deminutyvine žemaitiška šnekta. Užtat ir eilėraštis „Lopšinė“ (P. 9) – kitoks. Iš nieko prasideda ir nieku baigiasi (nesibaigia). Leidžia laisvai mėgautis poetinėmis metaforomis ir sodriu kalbos skambėjimu.

Tiek krikščionybės, tiek kitų kultūrų ženklais S. Vilimaitė naudojasi labai saikingai. Saikingai formuluoja daug norinčias aprėpti mintis. Nejuokauja. Jos poezija – ne tiek rimto, kiek ramaus žmogaus poezija. Kartais ji (poezija) atrodo asketiška, apologetiška, o kartais – abejojanti ir vienu metu tvirtai teigianti tiesą. Negali pasakyti, kad knyga „gera“, bet dar labiau jos negali įvertinti blogai.

S. Vilimaitę įvertinti (o gal nuoširdžiau sakyti, - „priimti“) kaip poetę sunkoka, nes didžioji dalis tekstų tarsi atkartoja tą patį modelį, tą patį struktūrinį principą, tą pačią kalbėjimo manierą. Tragiškai monotoniška. Statiška. Nors poetinis kalbėjimas labai savitas (tikriausiai jo su niekuo nesumaišysi), nors eilėraščių eilutės virpa nuo „aukštos prabos“ poezijos, to nepakanka, kad pasakytum tą nieko nenusakantį, bet tvirtą „gerai“. Trūksta „maksimumo“, norisi įtampos ir kulminacijos klasikine prasme. Autorė netuščiažodžiauja, bet paskandina žodžių ir minčių sraute.

Norisi „klaidos“ ar kliūties, kuri priverstų suklusti...