Žemdirbių naujieji metai

Pasak etnologo prof. Liberto Klimkos, Jurginių papročiai ir tikėjimai yra senos kilmės, gal dar atmenantys senosios baltų religijos galingų dievaičių – gyvulių ir augalų globėjų – Ganiklio, Jorio, Pergubrio – garbinimo apeigas.

Jorė, Jurginės, Ganiklio diena – tai pavasario žalumos, jaunimo, žemdirbių ir arkliaganių šventė. Seniau ją dar vadindavo žemdirbių Naujaisiais metais.

„Šv. Jurgis tvartus atidaro, o Martynas juos uždaro. Tai buvo labai svarbus ciklas žmogaus gyvenime. Jurgis taip pat atrakina žemę – išleidžia rasotą žolę, kaip dainose nuo seno buvo dainuojama“, – primena L. Klimka.

Anot jo, Simonas Daukantas rašė, kad buvo toks dievaitis Ganiklis, skelbdavęs gyvulių ganiavos pradžią. Kada ta diena buvo švenčiama? „Tiesiog kai žolė paaugdavo šiek tiek, tada ir Ganiklio šventę švęsdavo. Dabar balandžio 23-iąją Jurginės yra Ganiklio šventės aidai, – kultūrų samplaiką aiškina kraštotyrininkas ir priduria: – Tradiciniame lietuvių kalendoriuje šventojo kankinio Jurgio mirties data išties sutampa su labai svarbiu gamtos virsmu: paauga žolė, todėl iš tvartų išgenami galvijai, perkentėję šaltą žiemą ir alkaną pavasario pradžią“.

Didelis pokytis ir žemę dirbantiems ar gyvulius auginantiems – per Jurgines dvarų ir turtingesnių valstiečių samdiniai keisdavo savo šeimininkus.

Nudobęs blogio slibiną

Šventojo Jurgio kultas Lietuvoje išplito per karus su kryžiuočiais ir gana sparčiai prigijo mūsų žemdirbiškoje visuomenėje. Čia jis iš riterių globėjo ilgainiui tapo žemdirbių globėju.

Labai tiktų pažintinės išvykos į kaimus, kur galima pamatyti kitokį gyvenimą nei mieste, žirgus, aveles, karves apžiūrėti, gyvulėlius paglostyti ir net pašerti.

„Šv. Jurgį išpopuliarino vyskupo Motiejaus Valančiaus raštuose papasakota legenda apie tai, jog malda į šį šventąjį padėjo ūkininkui atgauti savo jautį, kuris buvo susirgęs, ir atrodė, kad niekas jau jo nebeišgelbės. O jis ėmė ir atsigavo po karštos maldos į šv. Jurgį, taip ūkininko šeima buvo išgelbėta nuo bado. Tikriausiai ši legenda ir paskatino, kad Lietuvoje atsirado tiek daug tautodailės medžio skulptūrėlių su šventuoju Jurgiu“, – pasakoja etnologas L. Klimka.

Šv. Jurgis lietuvių mene vaizduojamas kaip karys su ietimi ant žirgo, po kurio kanopomis raitosi blogio slibinas. Tai krikščionybės nešėjas, gynėjas, gyvulėlių globėjas. Neveltui vardas Jurgis, kilęs iš žydų kalbos, ir reiškia „žemdirbys“.

Tiesa, L. Klimka pastebi, kad lietuviškoje ikonografijoje šv. Jurgis žvelgia ne į dobiamą slibiną, o tolyn: „Nesudėtingai jis nuduria tą slibiną, be didesnių pastangų, o žvilgsnis tarsi krypsta į laukus – ar ten gyvulėliai ganosi, ar rugiai žaliuoja“.

Libertas Klimka / Asmeninio archyvo nuotr.

Apsaugo nuo vilko dantų?

„Per Jurgines iš tvarto reikėdavo išvaryti gyvuliukus, ir visai nesvarbu, koks oras, netgi jeigu pašalę – Jurgis ant palšo žirgo atjojo – vis tiek reikia tą padaryti. Jeigu ne į ganyklą, tai bent į diendaržį šalia tvarto“, – apie itin svarbų senąjį ritualą pasakoja etnologas.

L. Klimkos teigimu, ganiava prasidėdavo nuo apeigos: ant tvarto slenksčio šeimininkas padėdavo porą jurgučių – svogūnų lukštuose nudažytų kiaušinių –, kad gyvuliukai prieauglio atsivestų, taip pat pjūklą dantimis į viršų, kartais ir kirvį įkirsdavo.

„Pjūklas tam, kad vilko dantys nebūtų baisūs. Jeigu gyvulių kojelės neužkliūna už pjūklo, tai jie bus sveiki: ar avelė, ar veršelis, jų vilkas nepagaus. Bet jeigu kurio kojelė užkliūna, likimas nusisuks nuo jo ir niekas jau neišgelbės“, – apeigos prasmę atskleidžia pašnekovas.

Pasak jo, į slenkstį įkirstas kirvis– apsauga nuo vagių, kad piktavaliai arklių neišvestų.

„Išvarius gyvuliukus, šeimininkė apeidavo kiekvieną karvutę aprūkydama snukį, tešmenį – nešdavosi čerpėje smilkstantį kadagį, kad karvutės būtų sveikos. Pakrapydavo šventintu vandeniu, ypač arkliukus“, – pasakoja L. Klimka.

Anot etnologo, per Jurgines arkliukams labai daug dėmesio būdavo skiriama, nes šeimininkas juos ir maudydavo, ir šukuodavo, ir kanopas sutvarkydavo. Jokių darbų tą dieną su arkliuku nedirbdavo, nebent tik kinkydavo nuvažiuoti į bažnyčią ir atgal.

„Tą dieną ir jokie žemės darbai nedirbami. Sako, net kuolo į žemę negalima kalti“, – senuosius draudimus primena kraštotyrininkas.

Piemuo irgi dalyvaudavo ganiavos pradžios apeigose. „Jis eina kartu su šeimininku ir kiekvienam gyvuliukui sušeria rykštele, kad šis būtų klusnus. Surenka tiek akmenukų, kiek avelių, ir suberia į krūvelę tvarto kampe, o rykštelę užkiša už balkio. Visa tai – kad sektųsi darbas ir gyvuliukus laiku į tvartą suvarinėti“, – teigia prof. L. Klimka.

Piemeniui tą dieną negalima nieko su peiliuku drožinėti, sako, vilkui taip dantis išaštrinsi. Pasak pašnekovo, tokie tikėjimai rodo, kad seniau buvo daroma sutartis su laukiniais žvėrimis: „Žmogus stengėsi susitarti gražiuoju“.

Paklausykim, kaip rugiai auga

Etnologas L. Klimka pasakoja, kad Jurginėms šeimininkės kepdavo duoną su įkeptais kiaušiniais ir tos duonos riekutę užkasdavo rugių lauke.

„Aplankydavo rugius ir sakydavo: „Paklausykim, kaip rugeliai auga“. Kiaušinius Jurginėms dažydavo svogūnų lukštais, nes tokia spalva primindavo gyvuliukus, ir vadindavo juos jurgučiais. Ir kiaušinienę kepdavo“, – senosios šventės akcentus vardija pašnekovas.

Per Jurgines žmonės eidavo ir arklių kinkytais vežimais važiuodavo į bažnyčią, nes beveik kiekviena kaimo bažnyčia turėdavo šv. Jurgio altorių. „Šv. Jurgiui buvo priskirta gyvulių globa. Sakydavo, kad vilkai yra šv. Jurgio kurtai, ir jis juos turi suvaldyti. O suvaldys tada, jeigu bus pagerbtas per Jurgines“, – pasakoja L. Klimka.

Į bažnyčią nešdavo aukoti vaško žvakėms lieti. Išlydytą vašką dar ir išpjaustydavo, kad kokį arkliuką ar avelę primintų. „Nešdavo ir maisto produktų – kiaušinių, sviesto, sūrių – į bažnyčią paaukoti, nes prie bažnyčios gi būdavo špitolė, kur vargšai glausdavosi“, – svarbų šventės momentą – rūpestį silpnesniais – primena etnologas.

Patyrimas: Jurginės gali tapti puikia proga skirti laiko artimesnei pažinčiai su kaimu. / freepik.com nuotr.

Proga pažinti kaimo gyvenimą

Paklaustas, ar XXI a. žmogui dar bent kiek aktuali šv. Jurgio šventė, L. Klimka suabejoja, ar beturime ką švęsti, kai daugiau nei pusė lietuvių dabar gyvena miestuose.

„Vaikai dabar visai kaimo nepažįsta, jeigu neturi giminaičių kaime. Jie galvoja, kad kefyras ant medžių auga“, – šypteli pašnekovas.

Nebesame taip susiję su žemės ūkiu kaip mūsų seneliai ar proseneliai, tačiau Jurginės gali tapti puikia proga skirti laiko artimesnei pažinčiai su kaimu.

„Labai tiktų pažintinės išvykos į kaimus, kur galima pamatyti kitokį gyvenimą nei mieste, žirgus, aveles, karves apžiūrėti, gyvulėlius paglostyti ir net pašerti, – sako etnologas. – Yra ūkių, sėkmingai užsiimančių tokiu verslu: ir auginančių gyvulius, ir priimančių lankytojus, ir dar savo produkcijos padegustuoti kviečiančių“.

Pasak L. Klimkos, vaikams ypač pravartu kaime pamatyti iš kur pienas atsiranda, kaip grūdai sėjami ar kaip žiemkenčiai auga – kur duonos kelias prasideda. „Tai galimybė pamatyti ir suprasti iš kur seniau žmonės maisto gaudavo, kai dar didžiųjų prekybos centrų nebūdavo“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.

„Kodėl nesudėjus maisto krepšelio stokojantiems kaip seniau mūsų protėviai darydavo? Juk šventė turi būti visiems. Dažykime jurgučius, išsikepkime kiaušinienės ir bent kiek prisilieskime prie tos senus laikus menančios Jurginių šventės“, – ragina prof. L. Klimka.

Senieji lietuvių dievai

GANIKLIS. Lietuvių ganyklų ir piemenų dievas, minimas Motiejaus Strijkovskio apie 1582 m. kaip „Goniglis Dziewos“. Jam žmonės aukoję arklių, ožių, jaučių ir kitų gyvūnų sėklides – degindavo jas ant akmenų ir kalbėdavo: „Kaip šis akmuo kietas, nebylus ir nepajudinamas, taip, o dieve Ganikli, vilkai ir visi plėšrūs žvėrys tegul nepasijudina, kad mūsų gyvuliams, tau pavestiems, kenkti negalėtų“. Šio dievo vardas arba teonimas kilęs nuo žodžių „ganyti“, „ganykla“.

PERGUBRIS, PERGUBRĖ. Etnologė Pranė Dundulienė mini deivę Pergubrę, kuri buvo laikoma pavasario ir žiedų teikėja. Deivės vardas siejamas su lietuviškais žodžiais „gubrys“ ir „gubriuota dirva“ – taip vadindavo dirvą, kurią prieš sėjant suardavo ir išlygindavo, o tai dažniausiai darydavo moterys. Vėliau, įsitvirtinus ariamajai žemdirbystei ir patriarchatui, ši dievybė įgijo vyrišką pavidalą ir imta vadinti Pergubriu. Istoriko, rašytojo ir poeto M. Strijkovskio užrašytose XVI a. maldose minimas aukotojas, pakėlęs alaus ąsotį, sakantis: „O Viešpatie, deive mūsų Pergrube, tu įkyrią žiemą nuvarai, o teikiesi žolynus, gėleles ir žoleles visoje žemėje dauginti. Mes dabar tavęs prašome, kad mūsų pasėtus javus ir tuos, kuriuos sėsime, gausiai padaugintumei, kad varpingi augtų, o visokius kūkalius teikis sumindžioti.“ Manoma, kad Pergubrė ir Pergrubris yra ta pati dievybė, tik vardas ir lytis kito keičiantis laikmečiui ir pasaulėžiūrai.

JORĖ. Neopagonių pavasario, žalumos šventė, švenčiama balandžio pabaigoje ir laikoma simboline Žemės apvaisinimo diena, nes maždaug tuo metu paprastai pirmą kartą būna perkūnija, siejama su apvaisinančia dievo Perkūno galia, pralaužiančia žiemos ir sąstingio šarvą. Abejojama, kad Jorė ar Joris galėjo būti baltų dievybė. Žodis „jorė“ yra slavizmas, reiškiantis pavasarinę žalumą, išsprogusią lapiją, gyvybingumą. Kaip atskirą nuo Jurginių šventę Jorę švenčia romuviai. Didžiausia Jorės šventė kasmet vyksta Kulionyse, Molėtų r. Šventės metu įžiebiama šventa ugnis, einama į Kulionių piliakalnį, palabinami dievai, rengiamos vaišės. Šventės dalyviai vieni kitiems linki „gyvo žalio“ – dvasios atgimimo, nušvitimo ir pabudimo, kurį simbolizuoja išsprogusi augalo šakelė.

Senieji Jurginių tikėjimai ir draudimai

• Varnų žiemkenčiuose per Jurgines turi nesimatyti – vadinasi, duonelė gerai auga.

• Moterys per Jurgines neausdavo – mat minant pakojas, darosi žiotys, primenančios vilko nasrus.

• Niekur nenešiodavo ir staklių skieto – ten irgi regi iššieptus vilko dantis.

• Piemeniui šiukštu peilį galąsti – sakydavo, vilkui dantis išaštrins.

• Patys griežčiausi Jurginių draudimai susiję su žeme – jokiu būdu nevalia jos „judinti“: arti, akėti, sėti, kasti, net kuolo į žemę įkalti.

• Jeigu šventas Jurgis ant širmo žirgo atjotų – Jurginių rytą pašalę – pavasaris bus vėlyvas, jeigu per Jurgines bus rasota žolė, pavasaris laukia geras, malonus, ankstyvas.

Pagal Libertą Klimką

Jurginių duona su įkeptu kiaušiniu

300 g rupių ruginių miltų,

200 g ruginių miltų,

500 g nepikliavotų kvietinių miltų,

100 g nuplikytų avižų,

100 g kvietinių sėlenų ar gemalų,

100 g linų sėmenų,

2 saujos kmynų,

2 šaukšteliai druskos,

150 g cukraus,

500 g raugo.

Visus ingredientus sudėti, užpilti 1 l beveik karšto vandens. Išmaišyti, įdėti raugą ir minkyti 15 min. Laikyti 6 val. šiltai, kol iškils. Nuimti 500 g masės raugui. Raugą dėti į šaldytuvą, laikyti iki kito kepimo. Tešlą dėti į skardą, pateptą aliejumi ir kepti 1 val. Jurginėms į šią tešlą reikėtų dėti kietai išvirtą nuluptą kiaušinį.

Agluonėnų etnografinės sodybos inf.