Knygos

Ką Dievas veikė rugsėjo 11-ąją?

...tokį klausimą savo naujausiame romane „Windows on the World“ užduoda F. Beigbederis, nė nemanantis slapstytis po veikėjų kaukėmis ir atvirai kalbantis savo vardu.

Jis prisipažįsta: „Iš tiesų nežinau, kodėl parašiau šitą knygą. Gal dėl to, kad kalbėti apie ką nors kita man pasirodė beprasmiška. Ką kita rašyti? Vienintelės įdomios temos yra tabu. Reikia rašyti tai, kas uždrausta....> Šiandien knygos turi skverbtis ten, kur nesiskverbia televizija. Parodyti tai, kas nematoma, pasakyti tai, kas nepasakoma. Gal tai neįmanoma, bet tai vienintelė jos gyvavimo prasmė. Literatūra yra „neįmanoma misija“ (P. 294).

Kaip supratote, šis romanas apie rugsėjo 11 d. teroro aktą, kai į Pasaulio prekybos centro dangoraižį rėžėsi Amerikan Airlines lėktuvas. Veiksmas vyksta nuo 8:30 iki 10:29 valandos. Romane paraleliai plėtojamos dvi istorijos: Kertju Jorstono, pusryčiavusio su savo dviem sūnumis restorane „Windows on the World“, ir paties autoriaus, mėgstančio pusryčiauti aukščiausiame Paryžiaus pastate įsikūrusiame restorane „Ciel de Paris“. Iš karto aišku, kad pirmoji siužetinė linija pasibaigs mirtimi. Antroji istorija nenutrūksta, ir esame priversti tikėti, kad F. Beigbederis dar ne kartą imsis „karščiausių“ temų (kaip ir pridera savo populiarumu besirūpinančiai garsenybei), dėstys įžūlią, pavadinkime, - provokuojančią, arogantišką ir kt. nuomonę gausiam skaitytojų ratui, blykčiodamas sąmoju, įžvalgomis, apibendrinimais ir universaliu pasaulio pažinimu. Negaliu kalbėti apie F. Beigbederį be ironijos...

Jo stilius lengvai perprantamas: F. Beigbederio balse girdimos XXI a. cinikams būdingos intonacijos, jis rašo fragmentiškai, skubiai, drąsiai ir dažniausiai apie tai, ką visuomenė linkusi nutylėti, o „dailiosios“ literatūros rašytojai apeina arba tuos pačius ydingus socialinius reiškinius ir situacijas aprašo naudodami meninę kalbą. Tuo tarpu F. Beigbederis yra „populiariųjų skaitinių“ kūrėjas, rašantis žurnalistine maniera (neatsitiktinai šis jo romanas pelnė Internallite premiją, skiriamą komisijos, kurią sudaro skaitytojai ir žurnalistai). Tiems, kas perskaitė romanus „Meilė trunka trejus metus“ ir „14,99 €“, jis turėtų pasirodyti labai girdėtas ir besikartojąs, juolab kad paskutiniajame romane jis tiesiog atvirai cituoja savo prieš tai buvusius romanus (matyt, kaip vertus cituoti).

Sunku pasakyti, kiek įtaigus būtų šis romanas, jei už jo nestovėtų jau įvykusi realybė. Bet taip jau yra. Vis dėlto tenka pripažinti, kad kai kurios autoriaus išgalvotos scenos tikrai vykusios, įtaigios ir sukrečiančios (per langus iš dangoraižio viršūnės šokantys žmonės; K. Jorstonas, lyg Beninio filme bandantis įtikinti vaikus, kad visa tai – tik atrakcionas; karštligiškai paskutinę gyvenimo akimirką besimylintys meilužiai – žavi blondinė ir tamsiaplaukis Keneto Koulo kostiumu; neatrakinamos durys su užrašu „EMERGENCY EXIT“ (avarinis išėjimas), užkertančios vienintelę galimybę ištrūkti į laisvę). Manau, kad svarstydamas, kodėl atsitiko taip, o ne kitaip, ką reikėjo daryti ir ką reikėtų daryti, F. Beigbederis viso labo atstovauja žmonėms, kuriems, nors ir baisu, bet įdomu, nors gėda, bet rūpėtų sužinoti, kas ten buvo iš tikrųjų, ką išgyveno tie, kurie atsidūrė pačiame pragaro centre... Ar apie tai kalbėti, galvoti, rašyti yra etiška - svarsto ir knygos autorius, beje, labai racionaliai ir įtikinamai argumentuodamas savo teiginius: „Vienintelis privalumas gyvenant demokratijoj – tai galimybė ją kritikuoti. Iš to net gali atpažinti, ar gyveni demokratijoj. Diktatūros kritikuoti negalima....> Tai pasakęs suvokiu, kad nesu nuoširdus. Taip pat privalau pripažinti, kad atsirėmusi į pirmą hiperteroristinį išpuolį mano proza įgauna jėgos, kurios neturėtų kitu atveju. Šis romanas naudojasi tragedija kaip literatūriniu ramentu“. Atrodo, kad autorius yra atviras, bet vis dėlto kažkodėl jį vis tiek norisi apkaltinti kartais erzinančiu maivymusi...