Kasdienybės estetika
Kaip informuojama pranešime spaudai, B. Kontromavičiaus darbus iki mėnesio pabaigos galima pamatyti galerijoje „Gulbė“. Tai bendras kūrybinis projektas su tapytoja Lilija Kavaliauskiene: čia tapybos darbai įsilieja į Bruno kuriamus interjero objektus – lentynas, kavos staliukus, šviestuvus, sienų plokštes.
Kiekvienas daiktas tampa ne tik funkcionalus, bet ir kuriantis emociją, o drobėse esantys potėpiai atranda naują, „antrą gyvenimą“ – ne ant sienos, o erdvėje, kuri kviečia liesti, pajusti, naudoti.
„Norėjome parodyti, kad menas gali būti ne vien eksponuojamas, bet ir gyventi kartu su žmogumi. Man visada rūpėjo, kad daiktas turėtų širdį. Neužtenka, kad gražu – noriu, kad žmogus pajustų artumą, šilumą, prisiminimą“, – pasakoja Bruno.
Pasak jo, ši paroda – tarsi atvėrimo momentas, kai skirtingos kūrybos sritys viena kitą papildo, išplečia ir kelia naują klausimą: kur baigiasi meno kūrinys ir prasideda daiktas?
Lilijos tapyba čia tampa inspiracija formoms, o Bruno kuriamos konstrukcijos – rėmu ir scena tapybai. „Mes abu dirbame rankomis – tik medžiaga skirtinga. Lilija tapo šviesa, aš kuriu formą, kuri ją neša“, – priduria Bruno.
Anot jo, taip žiūrovas kviečiamas ne tik pasižiūrėti, bet ir iš naujo permąstyti kasdienybės estetiką: kaip detalė gali pakeisti namų nuotaiką, kaip daiktas gali tapti istorijos pasakotoju.
Perėmė senelių žinias
Bruno tėtis ir senelis buvo Brunonai. Tačiau šeima būsimo kūrėjo vardą nusprendė sutrumpinti. „Vardas atėjęs su istorija – aš jau gimiau tęsti,“ – šypsosi jis.
Pašnekovas šypsosi: iš senelio, metalo modelių cecho viršininko, jis paveldėjo ir kai ką daugiau – meilę drožybai ir staliaus darbams. Iš močiutės Bruno perėmė mezgimo ir siuvimo žinias.
Šančiuose augęs jaunuolis gana anksti perprato siuvėjo amatą ir mokslus baigė su pagyrimu. Tuo laiku siuvėjo profesijos kartu su dešimtimis merginų mokėsi tik septyni jaunuoliai.
„Dėkoju tėvams už galimybę gyvenime daryti tai, ką iš tiesų norėjau. Kiek žinau, iš mano grupės nė vienas vaikinas nesiuva, o aš šią veiklą tebetęsiu iki šiol“, – sako pašnekovas.
Jis puikiai prisimena pirmąjį savo siuvinį, kuomet iš mėgstamo tėčio lietpalčio gimė šortai.
Į pasimatymus – po suknelę
Būtent siuvimas atvėrė kelius ir į Bruno žmonos Gintautės širdį. Kūrėjas iki šiol prisimena netikėtą susitikimą su patikusia mergina ant beždžionių tilto Šventojoje.
Į paplūdimį Bruno su draugu nešėsi kasetinį grotuvą, o Gintautė su drauge – radijo imtuvą. Jaunuoliai tuomet užkalbino bendraamžes, kurių vėliau pusdienį ieškojo paplūdimyje.
Man visada rūpėjo, kad daiktas turėtų širdį. Neužtenka, kad gražu – noriu, kad žmogus pajustų artumą, šilumą, prisiminimą.
„Abu buvome iš Kauno, o mūsų namus skyrė tik Savanorių prospektas. Į pasimatymus dažnai atnešdavau Gintautei vis naują pasiūtą drabužį. Vartydavome kartu žurnalus, ji parodydavo, kas patinka, ir aš pasiūdavau. Tuo metu neturėjome kitų būdų įsigyti išskirtinių daiktų“, – prisimena Bruno.
Gintautė vestuvių dieną, 1990-ųjų rugsėjo 13-ąją, puošėsi išrinktojo jai įteikta suknele. Pieno baltumo audinį pora tuomet įsigijo Gariūnuose, prie Vilniaus.
Kūryba teikia ramybės
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir sumažėjus siuvimo darbų, Bruno ėmėsi įvairiausių užsiėmimų – medžio darbų, automobilių ardymo, serviso, pirties paslaugų. Savo namų kieme pora netgi buvo įsteigusi kavinę. Vėliau sekė darbas emigracijoje, o grįžus iš Norvegijos – karkasinių namų statybos verslas.
Keitėsi metai, darbai, šalys, tačiau kūryba, pasak Bruno, niekada nedingo. „Galiu dirbti bet ką, bet visada grįžtu prie meno. Tai – mano ramybė, mano kvėpavimas, mano žinia“, – sako Bruno.
Šiandien jis kuria interjero objektus, kuriuose sudera staliaus amato struktūra ir dizaino funkcionalumas. Bruno teigimu, šios sritys jam niekada nebuvo atskiros – tai viena kūrybos kalba, tik reiškiama skirtingomis formomis.
Naujausi komentarai