Knygos

Kaip atrodo gera poezija

Keista laikyti rankose taip „apsirėdžiusią“ poezijos knygą. Esame įpratę prie pastelinių tonų, prie minimalistinių iliustracijų, nešiojamės savyje tam tikrą poezijos knygos standartą – pagal jį bandom spręsti, ar turinys bus vertas dėmesio, ar ekstravagantiški rūbai tėra masalas „užkibti“.

Svarstau, kaip reaguočiau į šį knygų pasaulio „kūdikį“, jei ničnieko nebūčiau girdėjusi apie G. Grajauską... Gal padėčiau į lentyną šalia Eridano leidyklos leidžiamo „Fantastikos aukso fondo“?

G. Grajausko eilėraščių rinkinys „NAUJAUSIŲ LAIKŲ” istorija: vadovėlis pradedantiesiems“ (dailininkas A. Mėčius) – tai penktoji autoriaus, dabar jau žinomo kaip eseistas, muzikantas ir dramaturgas, poezijos knyga (Tatuiruotė, 1993; Atsiskyrėlio atostogos, 1996; Katalogas, 1997; Kaulinė dūdelė, 1999), palydėta V. Sventicko baigiamuoju žodžiu (Ne švietimo ir ne mokslo institucijų rekomendacinės išvados).

Literatūros kritikai linkę G. Grajauską laikyti savarankiška ir nauja savo pasaulėžiūrine laikysena figūra, reikšminga pačiam „literatūriniam elitui“, kuris pačiam autoriui kaip ir nesvarbus. Teigiama, kad poetas nei-gia kokią nors „objektyvią literatūros vertę“ (ar reikšmę sociumui), kad susijęs su „šiapusybe“ (t.y. savo kūryba bando iliustruoti, kad poezija skamba iš „nieko“), kad atmeta „dirbtines, regresyvias, autoritetingas kultūros formas“ ir tokiu būdu grįžta į elementarią ir archetipinę kalbą... Teigiama, kad „vertybių“ perkainavimo situacijoje G. Grajauskas lieka organiškas, neigiantis – teigiantis, falsifikatorius – fiksatorius.

G. Grajauskas rašo gerai: „perpasakodamas“ paprastas istorijas ir istorijų epizodus, beprasmišką (kaip daugeliui atrodo) egzistencijos akimirką „užfiksuodamas“ ir „įprasmindamas“, atrodo ir atsipalaidavęs, ir užtikrintas. Jo „koziris“ – humoras ir eilėraštį gaubianti metafizika. Poetas „patogus“ interpretuoti, mokytis, pažinti ir pripažinti, nes galėtų būti laikomas šiuolaikiškai rašančiu konservatyvios kultūros puoselėtoju ir sergėtoju – jo literatūrinis subjektas nesimuša stačia galva į kasdieninių banalybių sieną, nebando pasaulio pakeisti, yra nepatiklus, o šiuolaikiniame informacijos sraute girdėdamas šiek tiek daugiau nei triukšmą, nuolat išgyvena „naująjį“ egzistencializmą. Beje, jei toks dalykas kaip „poetinė programa“ yra, tai perskaitytų eilėraščių iškeltus klausimus geriausiai „pasitikrinti“ paties G. Grajausko esė rinktinėje „Iš klausos“ (2002) – kritikai, aptardami poeto eilėraščius, šia knyga dažnai naudojasi kaip „kodu“...

„Jei poetas kuo nors yra visuomenei įsipareigojęs, tai toji pareiga – gerai rašyti. Priklausydamas mažumai, jis kito pasirinkimo neturi. Neįvykdęs šios padermės, jis nugrimzta užmarštin. Savo ruožtu visuomenė poetui nėra įsipareigojusi. Iš principo būdama dauguma, visuomenė mano turinti svarbesnių reikalų nei skaityti eiles, kad ir kaip gerai jos būtų parašytos“, – teigia J. Brodskij – rusų poetas ir anglų – amerikiečių eseistas, kurio mintis yra normali ir teisinga. Tik gaila, kad tų „svarbių“ reikalų nemažėja, o skaitytinų knygų daugėja. Nejaugi skaitysi knygą, kai reikia skusti bulves...