Knygos

Kaip dainuoja lunatikai

Baubas postmodernizmas, arba paprasčiau tariant – žaidimas persisotinusios literatūros, kultūros, istorijos siužetais, personalijomis, tautosakos ir kalbos klišėmis, dažnai įdomus ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Lygiai taip pat sumanus žaidimas įdomus ne tik vaikams, bet ir suaugusiems...

Vytauto V. Landsbergio kūrybos stilistika dažniausiai nusakoma nonsenso terminu, savyje talpinančiu paradokso, alogizmo, absurdo, grotesko ir pan. sąvokas, priimtina ir augantiems, ir auginantiems. Šio autoriaus vizitine kortele senokai tapo „Rudnosiuko istorijos“ (1993) ir ne taip seniai – „Obuolių pasakos“ (1999). Buvo ir kitų knygų, bet ne visos jos nusipelno lygiai tokio paties teigiamo įvertinimo. Beje, būtų visai padoru stabtelėti ties naujausiąja V.V. Landsbergio knyga - „Lunatikų dainos“ (eil. rink.).

Na, lyginant su smagiais to paties autoriaus proziniais tekstukais, V.V. Landsbergio poezija („Pasakojimai apie namus“, 1989; „Tik sapnininkas“, 1999) yra gerokai „fantasmagoriškesnė“, fiksuojanti destrukcines jėgas, groteskiškai plėtojanti namų, tautos ir žmogaus temą. Ir ši sąlygiškai nedidelės apimties knygelė, nors ir rišli, gebanti intriguoti, reikalaujanti atitinkamo suvokėjo aktyvumo, šiek tiek vargina, tačiau neturėtų būti „atmesta“ vien todėl, kad nuo pat pirmo puslapio neatrodo patraukli, o su paskutiniuoju puslapiu neatsiveria akys (arba - atvirkščiai)... Lygiai taip pat, kaip poezija išbando skaitytoją, taip ir skaitytojas turėtų bandyti skaityti poeziją: savarankiškai, individualiai, pagal savo paties metodiką ir principus. Kuo išradingesnis skaitytojas, tuo poezijai geriau...

Poetinė atmosfera šioje knygoje pasakiška, istorinė, buitinė ir egzistenciška – nieko nauja, lyginant su šiuolaikiniais literatūros kontekstais, o vis dėlto individualu: nejaučiama skepticizmo tam, apie ką kalbama; nesimėgaujama socialumu ar asocialumu; stipri religinė mintis ir svarbi vertybinė orientacija. Kartais iš eilėraščių padvelkia nuovargiu, koks būdingas staiga „užaugusiam“ (pačiam to nepastebėjus) žmogui, o kartais – fatališka egzistencija ( „lipu aš į dangų / krapštydamas nosį / net keista baugu man / kaip tu sužinosi / kur mums susitikt / ant kurio debesies / kur man galvą padėt / paskutiniam atodūsiui / ant tavo plunksnelių / peties“ – „Pupa“, - P. 54). Eilėraščių „istorinis“ laikas prasideda su pirmykščiais žmonėmis („pirmykštis žmogus pamato vorą“, „pirmykštis žmogus vaikšto po apanglėjusį mišką“), savotiškai plėtojamas pasakos erdvėlaivyje („trylika juodvarnių brolių“, „vilko arija“), skausmingai „atgimsta“ pokario metais („gurmanai“, „vestuvės“, „pokaris“). Tekstas, kaip eilėraštis, dažniausiai bandomas įprasminti grafiškai – savotiškai „centruojant“ arba „decentruojant“ eilutes: irgi nieko naujo, bet vizualu, o kai vizualu, tai ir įvairiai „pamatoma“, „išgirstama“...

V.V. Landsbergio knygelė nėra monotoniška, bet poezijos „aštrumas“ ir konfliktiškumas daugiau vidinis: iš asmeninės mąstymo patirties, iš kultūrinės pasąmonės iškeliamos kančios, pažeminimo, atsivertimo, apsivalymo ir laisvės kategorijos, prabylančios vaizdų ir metaforų kalba. Gal kiek mažiau deklaratyvumo nei ankstesniuose rinkiniuose ir daugiau ramybės...