Kauno valstybinis lėlių teatras jubiliejinį 60-ąjį kūrybinį sezoną pradėjo premjera "Mažylis R-r-r-r". Spektaklį kartu su Kauno lėlininkais statė du iš Ukrainos atvykę kūrėjai – režisierius Michailas Jaremčiukas ir dailininkė Lesia Lučko.

Šiltas ir minkštas

Tai pirmasis Europoje puikiai žinomo, daugeliu apdovanojimų įvertinto Ukrainos lėlių teatro režisieriaus M.Jaremčiuko kūrybinis darbas Lietuvoje. "Mažylis R-r-r-r" leido susipažinti su Ukrainos lėlių teatro mokykla, pajusti kitonišką sceninę dvasią. Nors, pasirodo, tų skirtumų ne tiek labai ir daug.

Spektaklio skiriamieji bruožai – šiltas, linksmas ir ryškus kaip Afrikos saulė, nenuspėjamas ir netikėtas kaip vakarykštis sapnas, minkštas ir pūkuotas kaip didelis pliušinis meškinas. Režisierius sako, kad viskas yra įmanoma, reikia tik labai labai ko nors norėti ir stipriai tuo tikėti. Tuomet išdygsta nematomi sparnai, leidžiantys skristi ten, kur veda širdis. Tuo tiki visi spektaklio veikėjai, kartu, regis, įtiki ir mažoji publika.

Patiems mažiausiems žiūrovams skirtame spektaklyje pasakojamos dvi istorijos pagal žinomas Theodoro Geiselio ir Donaldo Bisseto pasakas. Apie paršelį Ikarą, kuris norėjo skraidyti, ir dramblį Hortoną, išperėjusį kiaušinį. Pasakos sekamos ne tik teatro žiūrovams, bet ir Mažyliui R-r-r-r – tigriukui, ką tik sočiai papusryčiavusiam.

Įdomu tai, kad istorijos pasakojamos ne visai tiesiogine prasme, o pasitelkiant judesius ir mimiką, kuriuos puikiai įvaldę teatro aktoriai Audronė Grėbliauskienė, Jolita Ross, Remigijus Endriukaitis ir Darius Krapikas, įkūnijantys į klounus labai panašius personažus.

Kitokie klounai

Režisūrinis sprendimas spektaklyje panaudoti klounados elementus iš pradžių kelia skepsį, tačiau ilgainiui jis pasiteisina. Aktoriai iš karto užmezga nuoširdų dialogą su vaikais ir šis kontaktas nenutrūksta iki pat spektaklio pabaigos.

Nereikia manyti, kad scenoje į klouniški personažai pokštauja įprastine prasme. Nors jie taip pat kuria spektaklio komišką atmosferą, į šį vaidmens kūrimo būdą žvelgiama kitaip. Čia nėra pigių klounados klišių ir perdėto dirbtinumo. Todėl šiems veikėjams pradedi jausti simpatiją ir noras tapti jų draugu vis stiprėja.

Čia nėra pigių klounados klišių ir perdėto dirbtinumo. Todėl šiems veikėjams pradedi jausti simpatiją.

Klounai tampa tarpininkais tarp žiūrovų ir veikėjų-lėlių, savo buvimu scenoje kurdami papildomas reikšmes, leisdami į žinomas pasakas pažvelgti kiek kitaip, netikėtai. Jie paleidžia plazdenti į orą idėją apie tai, kad panašus lėlių teatras egzistuoja kiekvienuose namuose, vaikams žaidžiant su savo turimais minkštaisiais žaislais. Kiek lėlė turi gyvasties, priklauso tik nuo jas valdančių rankų.

Scenoje neslepiama, kaip yra kuriamas vaidmuo, kaip lėlė – pliušinis žaislas – pasodinamas lyg namuose, ant lentynos, ir kaip jis atgyja klounams pradėjus su juo žaisti. Įdomu ir tai, kad galima stebėti, kaip tie patys aktoriai keičia balso tembrą ir judesius vaidindami vis skirtingus personažus.

Spektaklis moko ne tik to, kaip svajonę paversti realybe, bet ir kaip priversti žaislus prabilti ir papasakoti savo unikalias istorijas.

Karalienė vaizduotė

"Mažylyje R-r-r-r" karaliauja kūrėjų vaizduotės laisvė, apgaubianti pasakas nenuspėjamumo skraiste. Čia absoliučiai viskas yra įmanoma. Dramblys Hortonas ne per sunkiausiai įšoka į medį ir vasarą, rudenį, žiemą peri kiaušinį, iš kurio galiausiai išsirita pusiau paukščiadramblis. Ryte pabudęs tigriukas noriai suvalgo ne tik sumuštinį, bet ir šviežius kopūstus bei morkas. Tokių neatitikimų įprastoms normoms, stereotipams čia galima surasti daug. Spektaklyje žaismingai griaunamos visos nematomos sienos, ribojančios fantaziją, kartu ir mūsų pačių savęs gilesnį suvokimą.

Režisierius kasdienybėje regi mažus stebuklus ir į juos žvelgia lyg su didinamuoju stiklu. Vaikams leisdamas drąsiai visa širdimi atsiduoti vaizduotės pasaulio šėlsmui, kuriame viskas verčiasi aukštyn kojomis. Tačiau tarytum už lengvabūdiško žaidimo ir juoko slepiasi klausimas: "Kas aš esu?" Spektaklyje primenama sena tiesa, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias yra unikalus ir kažkiek "crazy", kaip kad Ikaro ar Hortono. Jis ragina nebijoti savo prigimties, minčių ir keistumo, o atsakymo į šį klausimą ieškoti ne protu, bet padedant pasąmonei, intuityviai pajaučiant, kas tau patinka ir kas atstumia, į ką žvelgiant nustoji kvėpuoti ir kas nesuvirpina jokių vidinių stygų. Tik tokiu būdu gali suprasti, kas yra tikra ir kokią misiją turi įgyvendinti savo būtimi.

Netiesmukai, nedirbtinai ir net iš pirmo žvilgsnio nematomai spektaklyje šių aspektų atsargus gvildenimas mažųjų žiūrovų sielose tampa svarbiu spektaklio pranašumu.

Spektaklyje nėra lietuvių kūryboje dažnai pasitaikančio melancholijos leitmotyvo ir tai akivaizdžiai jį išskiria iš mūsų šalies teatrinio konteksto. M.Jaremčiukas nesistengia įtikti nei teatrui, nei Kauno publikai, režisuodamas jis tiesiog būna savimi, ir šis nuoširdumas stipriai paperka. Galbūt spektaklyje nerasime sudėtingesnių, niūresnių ar gąsdinančių elementų, kaip kad pasitaiko lietuviškose pasakose ar vaikams skirtoje dramaturgijoje, bet spektaklis dėl to netampa prastesnis. Jis tik kitaip leidžia mažiesiems žiūrovams pažvelgti į aplinką, kitu rakursu – itin žaismingu ir linksmu. Juolab kad jis yra skirtas patiems mažiausiems žiūrovams.

Tai, kas tikra

Neįprasta ir tai, kad scenoje daug ryškių spalvų – L.Lučko kurtoje scenografijoje ir spektaklio emocinėje paletėje. Ukrainiečiai dailininkė ir režisierius nuspalvina ne tik vaikų, bet ir aktorių vaizduotę. Ilgus metus teatro repertuare esančiuose spektakliuose vaidinantys tie patys aktoriai čia atsiskleidžia kitaip, nei galima paprastai pamatyti.

Žinomi vaidybiniai trafaretai čia nebeįžvelgiami, juntamas stiprus komandinis darbas, kai lėlininkai vaidina it vienas kumštis, savo individualumu papildydami vienas kitą, tapdami vienodai svarbūs, o ne išsiskirdami ir išsiskaidydami. Lyg atsigėrę kokio stebuklingo gėrimo, režisieriaus atvežto iš gimtosios Ukrainos, aktyvavusio padūkėlišką jų asmenybės dalį, jie laisvai kuria savo personažus ir improvizuoja.

Tai žadina jų kūrybiškumą ir kartu kelia pastatymo meninę vertę. O tas stebuklingas gėrimas greičiausiai – žmogiškas paprastumas. Todėl visiškai nesvarbu, ar spektaklis bus parodytas Kaune, ar Kijeve, ar bet kuriame pasaulio mieste, jis visur turėtų būti aiškiai suprantamas. Visi mes turime tą pirmapradį instinktą (ar net dovaną) aplinką suvokti tuo, ką turime iš prigimties, – kūnu ir siela. Šiandien tokių įrankių jau yra visa galybė, ypač sukurtų technologijų, tačiau mus gundančių užmiršti tai, ką turime iš tiesų vertingo ir kas leidžia mus pajusti tikrąją laimę.

Spektaklis tai primena ir įrodo, kad tas šiandien jau tam tikru stebuklu tampantis paprastumas, egzistuojantis kiekviename iš mūsų, yra nepagrįstai nuvertinamas. Juk tik dėl to galime patirti tai, kas yra tikra. Juo naudotis, beje, taip pat įdomu kaip ir "iPhone".

"Mažylis R-r-r-r" turėtų patikti ir mažyliams, ir jų tėveliams, nes pastariesiems čia taip pat nėra kada nuobodžiauti. Aktoriai priverčia linksmai pasijuokti ir pajausti tai, kas suartina juos ir jų atžalas – niekada neišaugamą, tik laiko skraiste pridengiamą, archetipinį vaikišką tyrumą.