Pavyzdžiui, šiųmečiame „Kino pavasaryje“ menininkai, nepamatę dokumentinio filmo „Meredith Monk: Fragmentai“ (rež. David C. Roberts, Billy Shebar) apie Niujorke gyvenančią genialę muzikantę ir šokėją Meredith Monk, tikrai prarado daug. Apskritai, tokie filmai turėtų būti rodomi menininkams dar meno mokyklose ar universitetuose, nes stipriai praplečia akiratį, atveria pasaulinį meno kontekstą, o svarbiausia – užkerta kelią provincialiam susireikšminimui. Pats filmas – tobulai sukurtas, o menininkė išvis atima žadą. Bėgant filmo pabaigos titrams, norisi, kad jie nesibaigtų, norisi dar paklausyti unikalios, ypatingos vien balsu atliekamos muzikos. Norisi pasvajoti apie tokią ir panašią dokumentiką, kurią būtų galima nuolat pamatyti, tarkime, kokioje nors nišinėje erdvėje. Jau vien dėl to, kad pradedantis, taip pat ir brandus menininkas, stabtelėtų, savikritiškai įvertintų savąjį meną ir ne, nesusimenkintų, o blaiviai suvoktų kontekstą, vertę ir pasitikrintų, kaip buvo minėta filme apie M. Monk, ar tikrai jo menas kuriamas iš būtinybės?
Kitas šiųmečio festivalio filmas, nenuvylęs turbūt nė vieno žiūrovo (festivalio tinklalapyje apipiltas vien susižavėjimo komentarais), tai „Kokuho. Nacionalinė vertybė“ (rež. Sang-il Lee) taip pat apie meną – kabuki, mums tolimą ir sunkiai suprantamą japonų tradicinį teatro meną, tačiau po šio filmo atsivėrusį visai kitaip ir net tapusį kažkiek suprantamą.
Kad ir kokie tie menininkai būtų keisti, be jų nebūtų ir gero kino.
Trijų valandų trukmės juosta prikausto ir savo scenarijumi, ir paties kabuki esme. Pirmąkart rodomas „Romuvoje“ nesutalpino norinčių jį pamatyti. Dėkui festivalio rengėjams, kad operatyviai buvo surengtas papildomas seansas. Filmą pamatę ragino kitus: „Pasiimkite atostogų dieną ir nueikite į šį filmą.“ Išties, toks filmas atveria daugiau Japonijos, nei į ją nuvykus.
Puikus, taip pat žiūrovus pritraukęs filmas „Francas“(rež. Agnieszka Holland) ir vėl apie meną – garsųjį rašytoją Francą Kafką, kuriame nestokojama išmonės, biografinių detalių apie rašytoją ir gero scenarijaus dinamikos. Taigi, kad ir kokie tie menininkaibūtų keisti, be jų nebūtų ir gero kino.
Kino festivalyje dar nutinka ir taip, kad, be žinomų režisierių filmų, tenka pamatyti ir negirdėtų, beveik nežinomų. Šįkart tai buvo Taivano ir Tailando kinas; ypač iš atminties neišsitrina ir verčia apmąstyti filmas „Žmogiškieji ištekliai“ (rež. Nawapol Thamrongrattanarit) – iš pažiūros paprastas, lėtas, be reikšmingų įvykių. Jauna moteris laukiasi, bet visiškai nesidžiaugia savo nėštumu, jį nuo savo partnerio netgi slepia, akivaizdžiai svarsto, kaip pasielgti. Kai vis dėlto atsitiktinai (įvykus avarijai ir patekus į gydymo įstaigą) paaiškėja, kad ji laukiasi, būsima mama lyg ir nebesvarsto: gimdyti ar ne. Baisiausia, kad ji nieko nesvarsto, gyvena kaip robotas, ji nenori kūdikio, bet tik iš abejingumo nėštumo nenutraukia. Ji abejingai stebi, kai darbe šalia tyliai verkia įmonės darbuotoja, abejingai apžiūri būsimą vaiko mokyklą, kurioje rezervuoja vietą, be jokios gyvybinės kibirkšties žvelgia per balkoną į didmiesčio dangoraižius. Filmas sukrečia tuo, kad labai įtaigiai parodoma demografinės krizės esmė – nuolatinių bauginimų, lenktyniavimo ir puikavimosi, vartotojiškame šėle nebeliko prasmės, tylaus buvimo džiaugsmo, šeima, vaikas tapo tai, kas atima, o ne prideda gyvenimo. Iškalbingas ir filmo pavadinimas – „Žmogiškieji ištekliai“, kurie, kaip atrodo po filmo, baigia išsekti. Regis, pristigsime ne naftos ar deimantų, o žmogaus.
Naujausi komentarai