"Kai pamačiau Janiną, susižavėjau iš pirmo žvilgsnio, nes ji buvo panaši į švedų kino aktorę Ingrid Bergman. Džiaugiausi, kad ir aš jai patikau, tad ir pasipiršau", – mena Vytautas.

Kiekvieną dieną bendraujame su mylima sūnaus šeima internetu ir jaučiame, kad rodėme ir rodysime padorumo pavyzdį iki gyvenimo pabaigos.

"Kai susituokėme, negalvojome, kad sulauksime ir švęsime pusės amžiaus vestuvių sukaktį, – šypsosi V.Kirkliauskas. – Pirmiausia abiem rūpėjo būstas, nes susituokę kelerius metus gyvenome kartu su tėvais. Labai norėjosi gyventi atskirai, nes darbus jau turėjome – Janina dirbo buvusiame Kauno teritoriniame statybos treste K.Donelaičio gatvėje, o aš – buvusioje Kauno tinklinio mokykloje Miško gatvėje. Kadangi abu buvome auklėti patriotiškai, nestojome į komunistų partijos gretas, kad gautume butą be eilės ir nemokamai, kaip kiti. Stengėmės patekti į eilę kooperatiniam butui gauti. Ir gavome, bet dešimt metų mokėjome jo vertę – 13 tūkst. rublių."

"Dirbdama ekonomiste buvau vertinama, tad administracija ir profsąjungos komitetas nedarė jokių trukdžių ir padėjo gauti butą. Įžengus į dažais kvepiantį trijų kambarių butą Taikos prospekte džiaugsmo buvo, tad žvalgėmės gandrų. Gimė sūnus Deividas, kuris visą jaunystę praleido kartu su tėčiu, nes nuo 5 iki 12 klasės, mokydamasis "Varpo" gimnazijoje, po pamokų lankė tinklinio treniruotes tėvo treniruojamoje grupėje", – dalijasi prisiminimais J.Kirkliauskienė.

Tvirtybė: Lietuvos tinklinį visą gyvenimą puoselėjęs V.Kirkliauskas be galo dėkingas savo žmonai Janinai už supratingumą ir paramą. Drauge jie jau 50 metų! Juozo Kirkliausko asmeninio archyvo nuotr.

Daug džiaugsmo buvo, kai iš Lietuvos čempionato abu su tėčiu grįžo su ant krūtinių auksu tviskančiais medaliais. "Grįžusius namuose abu pasveikinau ir ta proga suruošiau vaišes. Deividui buvo tik trylika, tačiau susidomėjimas ir noras po pamokų laisvalaikį leisti sporto salėje neišnyko. Kasmet komanda tobulėjo, kilo žaidėjų meistriškumas ir jau šešiolikmečiams tėtis leido rungtyniauti prieš miesto vyrų komandas. Panašias šventes ruošiau nuolat, nes sūnus ir tėvas iš turnyrų ir čempionatų sugrįždavo su laimėjimais. Išlaikęs brandos egzaminus vidurinėje mokykloje aštuoniolikmetis sūnus tais pačiais metais gražiu pasiekimu užbaigė ir treniruotes mylimoje sporto mokykloje, iškovojęs Kauno miesto vyrų čempionų titulą. Finalinėse rungtynėse, vykusiose legendinėje Kauno sporto halėje, įveikė tuometę "Atleto" komandą, kuri atstovavo Kaunui Lietuvos vyrų čempionatuose", – su malonumu prisimena Janina.

Kasmet komanda tobulėjo, kilo žaidėjų meistriškumas ir jau šešiolikmečiams tėtis leido rungtyniauti prieš miesto vyrų komandas.

Susituokė Janina ir Vytautas tik ką baigę mokslus aukštosiose mokyklose. "Džiaugėmės abu, bet vėliau išaiškėjo, kad savaitgaliais ir švenčių dienomis liūdėsiu likusi viena. Pastebėjau, kad treneriai neturi laisvalaikio, kad daugumos savaitgalių negalėsiu praleisti kartu su vyru. Mat visos varžybos rengiamos tik savaitgaliais, o treniruotės vyksta darbo dienomis vakarais. Džiaugdavausi, kai Vytautas retsykiais grįžęs ištardavo: "Brangioji, šis savaitgalis tavo, aš laisvas." Laisvus savaitgalius visada leisdavome kartu", – pasakoja niekada nei vyro, nei likimo dėl tokio užimtumo nekaltinusi J.Kirkliauskienė.

"Vykome į turnyrus kaimyninėse valstybėse, lankėme koncertus, spektaklius, šventes, – antrina Vytautas. – Teko abiem piršliauti Janinos brolio Alfonso, mano brolio Alvydo, marijampoliečio galiūno, ir sesers Irenos vestuvėse. Kvietė krikštyti jų vaikus, nes išmanėme įvairių švenčių apeigas."

Sūnus Deividas planavo studijuoti teisę, bet likimas neleido jo svajonei išsipildyti. Išvyko į JAV, ten dirbo, žaidė paplūdimio tinklinį ir laukė atvykstančios savo mylimosios Giedrės.

"Abu susituokė ir padovanojo mums anūkėlį Dominyką. Gruodį jam bus penkeri. Tinklinio kamuolį "Mikasa" jau turi ir žino, kad jo senelis buvo tinklinio treneris. Anūkui tinklinį žaisti dar per anksti, bet fizines savybes po truputį lavina futbolo ir gimnastikos treniruotėse. Kiekvieną dieną bendraujame su mylima sūnaus šeima internetu ir jaučiame, kad rodėme ir rodysime padorumo pavyzdį iki gyvenimo pabaigos", –  neabejoja V.Kirkliauskas.