Knygos

Kita (ta pati) Europa

P. Ourednik knyga „Europeana (trumpa dvidešimto amžiaus istorija)“ – ironiška vieno Europos amžiaus istorijos kronika - kviečia polemizuoti. „Europeana“ – ne istorinis vadovėlis, kuriame nuosekliai chronologiškai rekonstruojamas XX amžius. Tai knyga, kurioje XX a. „apžiūrinėjamas“ iš įvairių pusių: kokio jo laukė XIX a. pabaigos žmonės, koks jis buvo tiems, kurie pakliuvo į sterilizacijos, genocido ir represijų sūkurį; koks jis atrodo amžiaus pabaigos žmonėms, sergantiems šizofrenija ir depresija... Taigi atsiskleidžia daugiau eseistinis ir beletristinis nei akademinis požiūris.

Amžius, idėjomis ir technine pažanga žadėjęs praturtinti pasaulį, jame sukėlė gausybę nesusipratimų, įvykdė daugybę protu nesuvokiamų nusikaltimų ir suteikė žmonėms „laisvę“: „Sociologai sakė, kad neurozė ir depresija atspindi kultūrines Vakarų visuomenės permainas dvidešimtajame amžiuje. ...> Neurozė buvo baimė sulaužyti draudimus, o depresija yra laisvės sunkumo baimė. Kai kurie žmonės visame kame troško ieškoti kažkokios prasmės ir kentėjo nuo egzistencinės frustracijos“ (p. 61-62).

Autorius, nieko nevadinantis vardu ir pavarde, kuria savotišką dvidešimtojo amžiaus odisėją, kurioje pasakojama, kas vyko prieš karą, per karą, po karo ir tarp karų – bet dievai ir deivės, tiesiogiai kišęsi į žmonių gyvenimus, XX a. yra tie patys žmonės (tik bevardžiai, abstraktūs). Nacizmas ir komunizmas, asocialumas ir neįgalumas, moteriškumas ir feminizmas bei daugelis kitų aspektų aptariami XIX ir XX amžių sandūros fone. Autorius bando pasiūlyti atsakymą ir į kažkada mąstytą mintį, kam reikalinga esperanto kalba: „...kai kurie žmonės siūlė išgalvoti universalią kalbą ir sakė, kad visiems žmonėms kalbant ta pačia kalba, pasaulyje įsigalės taika, ir išgalvodavo tokias kalbas. ....> Vienas sovietų kalbininkas numatė, kad komunizmui nugalėjus visame pasaulyje, naujasis pasaulis išsivers apskritai be kalbos, nes visų dirbančiųjų simbiozė būsianti tokia, kad kalbėti nebereikės, žmonės pamažu visiškai užmirš kalbą ir bendraus vien revoliucinės minties kontaktu bei įtaiga“ (p. 82-83).

L. Jonušys knygos anotacijoje teigia, kad „Europeana yra tarsi parašyta marsiečio, pirmą kartą žvelgiančio į tai, kas mums gerai žinoma, - tokiam stebėtojui daug kas atrodo absurdiška“. Nebūčiau linkusi vienareikšmiškai su šia mintimi sutikti, nes daugelis įvairių žanrų literatūrą kūrusių autorių dar iki „Europeanos“ bandė sąmojingai ir žaismingai „aprašyti“ pačias didžiausias ir absurdiškiausias XX amžiuje įvykusias katastrofas ir „nesąmones“ (B. Sruogos „Dievų miškas“ – puikus pavyzdys). Įžvalgus, erudicijos kupinas „postmodernizmas“ – bene geriausia stilistinė ir pozicinė pasirinktis tam, kuris bando „apžvelgti“ nesusipratimų amžių... Knygą „Europeana“ tiksliau būtų vadinti ne dvidešimto amžiaus istorija, o dvidešimto amžiaus istorijos apžvalga.

Beje, knygos paraštėse atsiradusios „išnašos“ tiesiogine žodžio prasme sugadina knygą – ką gi reiškia: „mokėję plaukti krauliu“, „ginčas tarp specialistų“, „vokiečiai rūpinosi higiena“, „kanakai sėdėjo priešais lūšną“ arba „kodėl sumažėjo šniaukštimo“... Labai gražiai knygą išleidę leidėjai persistengė...