Apie muzikos industriją pasakojo Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA direktorė Agnė Begėtė.
– Tai pirmasis toks muzikos industrijos tyrimas Lietuvoje. Šiek tiek paaiškinkite, kaip pavyko apskaičiuoti tai, kas, atrodo, ne visada finansais pamatuojama? Iš ko sudėta ta daugiau nei 308 milijonų eurų suma, kalbant apie Lietuvos muzikos industriją?
– Taip, tai tikrai pirmasis tyrimas, ir jeigu jis nebūtų toks sudėtingas, matyt, jau anksčiau būtų kas nors atlikęs. Ėmėme Suomijos modelį ir žiūrėjome, kaip jie skaičiuoja muzikos vertę. Iš tikrųjų gaunasi toks gražus ratas, tokia ekosistema.
Pirmiausia skaičiavome muzikos edukaciją – pradedant muzikos mokyklomis, formaliuoju ugdymu su muzikos mokymu ir panašiai. Kiek valstybė investuoja į tai, kad turėtume naujų muzikantų ir išprususių klausytojų.
Antra didelė dalis – viešieji finansai: kultūros centrai, koncertinės įstaigos, valstybinės institucijos. Tai daugiausia valstybės investicijos į mūsų valstybės muzikos dalį.
Trečioji, pati didžiausia dalis – kiek pati rinka uždirba. Svarbiausi buvo bilietų pardavimai į Lietuvoje vykusius koncertus, taip pat autorinės teisės, atlygiai iš platformų ir panašiai.
Ketvirtoji, silpniausia grandis – eksportas. Ir pamatėme, kad jo beveik nėra.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
– Bet kam atitenka didžioji pinigų dalis?
– Didžiausią dalį sudarė bilietų pardavimai. Ir ką pamatėme šiuo tyrimu – kryptingos valstybės investicijos atneša grąžą. Bilietų parduodama tikrai daug, žmonės eina į koncertus, perka bilietus, ir ši industrija yra labai stipri.
– Bet čia kalbama jau ne apie valstybinius reikalus, tikriausiai apie mūsų gerai žinomų atlikėjų areninius koncertus?
– Taip.
– O tas eksportas, sakote, beveik neegzistuoja. Ką tai reiškia? Ar lietuviška muzika pasauliui neįdomi?
– Nemanau, kad ji neaktuali. Galbūt nėra rasti keliai, kaip patekti į pasaulinę rinką.
– Bet čia suomiai mus lenkia, ar ne?
– Tikrai taip. Suomiai prieš daugelį metų pasirinko kryptingą investicijų kryptį – jų muzika tapo eksporto dalimi. Dabar matome, kad pasirinkta kryptis duoda rezultatą. Galbūt greitai nesugalvotume pasaulinių suomių hitų, bet jų muzikos klausosi kitos šalys.
– Muzikos profesionalus skaičiavote. Ar į tuos skaičius įeina ir, pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro nariai? O gal ir tie, kurie groja jubiliejuose?
– Mūsų rinkos ypatumas tas, kad tai nėra kelios didelės įmonės, kur galėtume tiesiogiai pasakyti, kiek žmonių dirba. Lietuvos muzikos industriją sudaro apie 60 tūkstančių žmonių, kurie vienaip ar kitaip užsiima muzika.
Tai labai fragmentuota, dažniausiai smulki rinka. Matome arenas, surenkančius didžiuosius vardus, bet suskaičiavome ir mėgėjus, grojančius kolektyvuose, ir simfoninio orkestro muzikantus, ir scenos atlikėjus. Visus suskaičiavome ir gavome, kad muzikos ekosistemoje dalyvauja apie 60 tūkstančių žmonių.
– Ganėtinai daug. O kaip jie gyvena? Ar įmanoma sukaupti nemenką kapitalą? Pavyzdžiui, Jessica Shy galėtų būti pavyzdys, kad iš muzikos galima oriai gyventi.
– Iš principo taip. Profesionalas – tai žmogus, kuris gyvena iš muzikos. Tokių turime daug. Autorinių teisių sistema, bilietų pardavimai prie to prisideda. Ar galima Lietuvoje gyventi iš muzikos? Oriai – galima. Bet ar tai lengva profesija ir viską galima padaryti lengvai? Tikrai ne. Nuo vaikystės iki profesionalios scenos – ilgas ir sunkus kelias.
– Ir konkurencija didelė – 60 tūkstančių žmonių šioje srityje.
– Tikrai taip. Todėl atverti kelią eksportui ir turėti daugiau erdvės būtų labai svarbi užduotis.
– O kaip tai padaryti? Koks Suomijos pavyzdys?
– Vieno recepto nėra, o jei būtų, tai jau seniai būtų padaryta. Tai yra priemonių visuma. Reikia dalyvauti vadinamuosiuose „showcase“ festivaliuose, kad mus pamatytų. Reikia kurti atitinkamos kokybės muziką, kad ji būtų pastebėta platformose. Reikia megzti kontaktus, atsivežti į Lietuvą užsienio profesionalus, kad jie pamatytų, kaip veikia mūsų muzikos industrija.
(be temos)