Reikalingas tyrimas

KTU mokslininkių kartu su užsienio partneriais vykdomame „Erasmus+“ projekte UPRUN buvo atliktas tyrimas Lietuvoje. Dėmesio skirta kultūros paveldui, pasitikėjimui, emociniam ryšiui su gyvenamąja vieta ir gyventojų dalyvavimui priimant sprendimus.

„Atspari bendruomenė – grupė žmonių, gebanti susitelkti, suvienyti savo jėgas ir spręsti kylančius iššūkius, rūpintis savo aplinka ir kaimynyste. Tai nereiškia, kad problemų nėra arba jos visos išsprendžiamos, bet atspari bendruomenė ieško sprendimų ir stengiasi išlaikyti tarpusavio ryšius net ir sunkiais laikais“, – sako tyrimo bendraautorė, KTU doktorantė Eglė Januškienė.

Tokios bendruomenės palaiko tarpusavio ryšius, dalijasi atsakomybe ir nebijo veikti kartu. Priešingai, pažeidžiamos bendruomenės pasižymi uždarumu, informacijos stoka ir nuostata, kad nieko nepavyks pakeisti.

Atsparumo šaltinis

Mokslininkių tyrimas atskleidė, kad bendruomenių atsparumui didelę reikšmę turi kultūros paveldas. „Kultūros paveldas yra svarbus gyvybingos bendruomenės tapatybės elementas, leidžiantis žmonėms suvokti savo unikalumą ir tarpusavio ryšius“, – teigia KTU docentė Indrė Gražulevičiūtė-Vileniškė.

Pasak jos, kultūros paveldas – pagrindas, ant kurio statoma bendruomeninė tapatybė, puoselėjantis vietos, tapatumo, evoliucijos, nuosavybės ir bendruomeniškumo pojūčius. Per paveldo saugojimą bendruomenės ne tik palaiko savo istorinį tęstinumą, bet ir stiprina bendrystę, pasitikėjimą ir atsakomybę už bendrą ateitį, tapdamos atsparesnės išorės iššūkiams.

Emocinis ryšys su vieta taip pat atlieka svarbų vaidmenį. KTU Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) docentės dr. Aušros Mlinkauskienės teigimu, kai gyventojai rūpinasi parkais, senais pastatais ar simbolinėmis vietomis, jie ne tik stiprina ryšį su aplinka, bet ir kuria kolektyvines veiklas, perduodamas iš kartos į kartą. Tai ugdo atsakomybę, skatina savanorystę ir didina socialinį kapitalą, stiprina pasitikėjimą tarp bendruomenės narių ir didina jų gebėjimą savarankiškai spręsti vietos problemas.

Tai tarsi laboratorija, kur matome, kaip tradiciniai valdymo modeliai susiduria su naujais pilietiškumo ir demokratijos iššūkiais.

Ne mažiau svarbūs ir nematomi veiksniai: priklausymo jausmas, vietos dvasia, socialiniai ryšiai. Nors jų nemato biudžetai ar planai, jie lemia gebėjimą mobilizuotis krizės metu. „Būtent tai dažnai užtikrina bendruomenės vieningumą, tarpusavio palaikymą ir kūrybišką reagavimą į iškilusius iššūkius“, – pažymi I. Gražulevičiūtė-Vileniškė.

Pasitikėjimas – dar viena kertinė bendruomenės atsparumo sudedamoji dalis. Pasak prof. dr. Linos Šeduikytės, ypač svarbus yra pasitikėjimas tarp žmonių ir institucijų. „Jis veikia kaip klijai, leidžiantys greičiau susitelkti ir efektyviau spręsti problemas“, – sako L. Šeduikytė. Tyrėjos teigimu, tai ne vien emocinis jausmas – tai bendruomenę stiprinantis pagrindas, padedantis veikti efektyviai ir atsakingai, ypač tada, kai to labiausiai reikia. Kuo daugiau skaidrumo, įtraukimo ir dialogo tarp institucijų ir gyventojų – tuo stipresnė ir atsparesnė tampa visa bendruomenė.

Nepakankama įtrauktis

Nepakanka vien kultūros paveldo ir pasitikėjimo – būtina užtikrinti realų gyventojų įtraukimą į miesto planavimą ir sprendimų priėmimą. Tyrimas atskleidė, kad nors Lietuvos gyventojai vertina paveldą ir savo aplinką, dažnai nesijaučia galintys ją paveikti. Pasak A. Mlinkauskienės, nors planuojant miestus formaliai vykdomos apklausos, dažnai trūksta realių galimybių daryti įtaką, nėra grįžtamojo ryšio, o informacija nepasiekia visų. „Tai lemia nusivylimą ir mažina pasitikėjimą institucijomis“, – sako ji.

I. Gražulevičiūtė-Vileniškė priduria, kad tikras įtraukimas peržengia vien apklausas – tai dalyvavimas priimant sprendimus, kūrybinėse dirbtuvėse, interaktyviose platformose, kur žmonių idėjos tampa matomos ir įgyvendinamos.

Mokslininkės pabrėžia, kad įtrauktis turi būti prieinama visiems – ne tik aktyviausiems ar išsilavinusiems. Informaciją reikia pateikti įvairiomis formomis – ne tik internete, bet ir gyvai, tiesiogiai. „Svarbu eiti pas žmones, o ne laukti, kol jie ateis“, – sako E. Januškienė. Ji teigia, kad atsparumas prasideda nuo klausymo, empatijos ir supratimo, kad įvairovė – tai stiprybė.

Panašūs iššūkiai, susiję su gyventojų pasyvumu, ribotu įsitraukimu, nepasitikėjimu institucijomis ir planavimu be tikro bendruomenių įtraukimo, pasak mokslininkių, pastebimi daugelyje Europos miestų.

„Lietuvos atvejis yra vertingas, nes jis atspindi daugelio pokomunistinių šalių situaciją – turtingą paveldą, aktyvias vietines bendruomenes, bet kartu ir struktūrines kliūtis visavertei gyventojų įtraukčiai. Tai tarsi laboratorija, kur matome, kaip tradiciniai valdymo modeliai susiduria su naujais pilietiškumo ir demokratijos iššūkiais“, – teigia KTU profesorė L. Šeduikytė

Jos įsitikinimu, atsparus miestas nėra utopija – tai pasiekiamas tikslas. Jame gyventojai jaučiasi įtraukti, o paveldas tampa ne tik muziejine vertybe, bet ir gyva miesto dalimi. „Tokie miestai gimsta ne iš vieno didelio sprendimo, o iš daugybės mažų, kryptingų žingsnių – nuoširdaus dialogo, pasitikėjimo kūrimo, bendrų iniciatyvų. Tai kelias į ateities miestą, kuriame bendruomenė yra ne stebėtoja, o kūrėja“, – sako ji.