– Pradėsiu nuo pačių pradžių. Kurį laiką studijavai grafinį dizainą Vilniuje, paskui pasirinkai juvelyrikos ir metalo meno bakalauro, vėliau – magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje (VDA). Esi menininkė, dirbanti ne tik pagal savo specialybę, bet ir užsiimanti tarpdisciplinine kūryba. Kaip atsirado polinkis jungti skirtingas, iš pažiūros nesuderinamas, medijas? Žinoma, turbūt pritartum, kad juvelyrika, kaip kūrybos medija, savaime yra daugiasluoksnė.

– Tikrai taip, juvelyrika – plati meninė sritis. Ypač žvelgiant į dabartinius VDA studentų darbus, bakalauro ar magistro, galima pamatyti, kiek stipriai yra pažengusi būtent konceptualioji meno pusė. Kadangi aš priklausiau tai bendruomenei tiek magistro, tiek bakalauro studijų metu, man tai padarė didelę įtaką. Toks pat išlaisvėjimas ir skirtingų medžiagų simbiozė, susidūrimas ir persidengimas buvo skatinama studijų metu. Buvo duodama užduočių pamėginti tas medžiagas sujungti ir tai man labai patiko. Dabar mano darbuose medžiagų sintezė tęsiasi pasąmoningai – net nepastebiu, kad atsiranda kaulo, metalo, stiklo, akmens, popieriaus ar net pačių keisčiausių – skysčiais užpildytų indų ar menamų minties kišenių – labai skirtingų juvelyriką siejančių medžiagų, kur, atrodo, visos ribos išnyksta ir vyksta nenutrūkstamas eksperimentas. Derinu ir skirtingas menines sritis tarpusavyje: fotografiją su juvelyrika, keramiką su vitražu, vaizdo medijas laužau ir perkeliu į apčiuopiamus objektus, taip tarsi įvesdama ir įkvėpdama gyvasties tradicinėms formoms kurtis ir naujai jungtis.

Paroda „[S]mėly“ / M. Lukošiaus nuotr.

Pati pradžia buvo prieš studijas, kai buvo 12 klasės egzaminai, – tuo metu keitėsi sistema ir mes buvome pirmi bandomieji triušiai. Pirmas darbas, kurį tuo metu sukūriau, buvo labai paprastas – akvarele ant drobės išlietas miestas. Ant viršaus buvo uždėtas stiklas ir sumontuotas apšvietimas. Jau atsiradusios keturios materijos šiame kūrinyje: stiklas, šviesa, vanduo, drobė – buvo pirmasis man patinkantis kabliukas. Pačioje pradžioje pabijojau stoti į VDA, nes, kaip ir kiekvienas stojantysis, susidūriau su gandais, kad labai sunku ten įstoti. Iš tiesų įstoti lengva, tačiau akademijoje sunku išsilaikyti visus ketverius metus, nes praktika rodo, kad itin daug studentų iškrenta. Kai buvau įstojusi į grafinį dizainą, supratau, kad kompiuteris yra pernelyg didelė atskirtis tarp manęs ir kuriamo objekto. Man su medžiaga reikia „pamiegoti“, išbūti, pačiupinėti ją, pauostyti ir tada suprasti, ką iš tiesų noriu sukurti. Aišku, studijų metu buvo laikotarpis, kai gaminau ir atliekamąją juvelyriką – užsakomuosius sužadėtuvių, vestuvių žiedus, bet supratau, kad man tai netinka, nes taip mane valdo užsakovo poreikiai. Labai džiaugiuosi po magistro studijų padaryta kūrybos pertrauka, nes taip atradau, kad reikėtų rasti kitą, mane tenkinančią kūrybinę pusę. Taip mano kūryba ir tapo nišinė – kurti darbus, kuriuose užkoduota tam tikra žinutė, istorija. Pavyzdžiui, susitikęs su kitu žmogumi, nuo juvelyrikos objekto gali pradėti pokalbį. Viena ar kita patikusi detalė visada veda prie vienos ar kitos rimtesnės temos ar diskusijos. 

Tarpdiscipliniškumas ir atsirado būtent šioje tėkmėje, o dabar esu gryninimosi etape – kiekvienam, kuris ateina pas mane, noriu rasti tinkamiausią medžiagą, kuri atspindėtų jo charakterio bruožus, gyvenimo būdą, patinkančius gyvenimo elementus. Gal aš nepažinsiu žmogaus vidaus per tokį trumpą laiką, tačiau tikslas – bent jau nenuvažiuoti į lankas. (Juokiasi.) 

A. Jukumo nuotr.

– Domina ir tavo aistra meniniam-kultūriniam palikimui, dar tiksliau – vitražų išsaugojimui. Apie tai buvo ir tavo magistro darbas. Drįsčiau teigti, kad šis aspektas kol kas ryškiausiai šviečia tavo meninio identiteto peizaže. Kas tave paskatino įsitraukti į paveldosaugą plačiausia prasme? 

– Iš tikrųjų stiklas mane visada žavėjo – vaikystėje dariau sekretus (paslaptis)… Vaikystėje niekada nebuvau susipjausčiusi stiklu, niekada neteko nukristi, susižaloti ir aš maniau: na, nepažįstu tos medžiagos, bet man visai įdomu, kaip ją reikia apdirbti, kaip išpjauti apskritimą tame stiklo lakštelyje ar sujungti skirtingų spalvų šukių kompoziciją į vienį. Po metalo būtent stiklas ir buvo ta nepažinta atšaka, kuria aš nusukau ruošdama magistro darbą. Bakalauro darbo gynimo metu, kai pristačiau savo sukurtą juvelyrinių objektų kolekciją „(Iš)likę fragmentai“, buvo naudotas organinis stiklas, nors jau atlikau ir eksperimentus su iš senos močiutės sekcijos ištraukto ir supjaustyto stiklo lakštu, ant jo atlikusi tam tikrą fotografinę spaudą. 

M. Lukošiaus nuotr.

Visa mano praktika apaugusi grįžimu į vaikystę, nes, manau, kiekvienam žmogui gražiausias laikas yra jaunystė. Žmogus nori grįžti į laiką, kai viskas buvo tyra, nepažinta ir visi buities rūpesčiai, slegiantys suaugus, tuomet visiškai nerūpėjo. Galėdavai daugiau laiko skirti savo pažinimo džiaugsmui. Mes vis dar išsivedame pasivaikščioti savo vidinį vaiką. Labiausiai įstrigo ir užaugino mane kaip dabartinę juvelyrę / vitražininkę spalvotas stiklas, matomas bažnyčiose. Vaikystėje kaime tradiciškai švęsdavome visus šventųjų atlaidus, suvažiuodavo giminės, o mes, vaikai, žinodavome, kad bus pypkų (cukrinių saldainių). Tie cukriniai gaideliai, lašeliai ir t. t. priminė peršviečiamą spalvotą stiklą – tai man kėlė žavesį ir paskatino domėtis, iš ko sudarytas stiklas. Iš esmės tai smėlis, kurio yra ir čia, kur gyvenu, – Klaipėdoje. 

Paroda „[S]mėly“ / M. Lukošiaus nuotr.

Vaikystėje taip pat gyvenau visiškai pramoniniame mieste – Mažeikiuose. Dabar, po studijų, man artimesni Telšiai. Iš Mažeikių esu atsinešusi pomėgį vaikščioti po apleistus pastatus ir ten atrasti įvairiausių vitražų, įvairių tekstūrų – betoninių, medinių. Ir, žinoma, tuose pastatuose liko laike sustingęs sovietmetis. Būtent per sovietmečio estetiką pradėjau pažinti ir bendrąjį meno lauką. Baigiau Gabijos gimnaziją, kurios vestibiulį puošė vitražai, – jie visada buvo mano pakeleiviai. Visai netikėtai pradėjau veiklą ir Vinetu kaime – Amerikos vietinių kultūros įkvėptoje vietoje šalia Klaipėdos, kurioje vedamos įvairios edukacijos. Ten vyko vaikščiojimo ant stiklo praktika. Vinetu kaime nuėjau savo pirmuosius žingsnius, kurie vėliau tapo kūrybiniu darbu, atliepiančiu magistro studijų galutinį rezultatą. Iš tikrųjų, bėgant laikui, reflektuoji ir supranti, kad viskas vyko ne veltui...

– Su kokiais pagrindiniais iššūkiais visuomenė susiduria vitražų paveldo srityje regiono kontekste? Ar tai susiję su institucijų aplaidumu? 

– Tikrai taip, yra institucijų aplaidumo momentas, ir gana didelis. Lietuva neturi tam tikrų įstatymų, kurie apsaugotų būtent vieno ar kito laikotarpio darbus, nesulaukusius 50 metų senaties termino. Kadangi tai monumentalioji ir taikomoji dailė, jai reikalingos itin didelės lėšos, pajėgumai, specifinės erdvės. Reikėtų paminėti, kad lietuviai vitražininkai buvo luitinio stiklo technologijos išradėjai – ji sovietmečiu buvo pristatyta Ermitažo parodoje kaip Sovietų Sąjungos nuopelnas. Mūsų žmonių, kurie dirbo čia, Lietuvos valstybėje, protai buvo nusavinti, pavogti. Sovietinėje Lietuvoje buvo vykdoma politika, kad 5 proc. lėšų privaloma skirti architektūrai, kuri turėjo būti apipavidalinta taikomojo meno formomis. Šio įstatymo po nepriklausomybės tiesiog nebeliko. Privatūs, naujai besikuriantys verslai tik dabar labiau atsigręžia į kuriančius žmones ir rengia konkursus, kviečia prisijungti menininkus ir papuošti vieną ar kitą jų pastatų dalį.

„Dabar svarbu kurti tai, kas yra aktualu, – gauname labai daug toksiškos informacijos, jos visiška perkrova – pradedame abejoti, kur čia tiesa, kur melas.“

 

 

– Teko skaityti, kad, be meninės veiklos, esi ir edukatorė. Kadaise minėjai, kad tave žavi edukacijos svarba jauno žmogaus gyvenime, mat ir pačiai impulsą iš dalies sukėlė „Gustavo enciklopedijos“ laida apie stiklą, kai buvai visiškai jauna. Edukaciniai projektai Lietuvos šiuolaikinio meno lauke vis populiaresni, todėl papasakok, ar tai Tau įrankis, ar priedas prie meninės praktikos, o gal kaip tik elementas, besąlygiškai įaugęs į Tavo kūrybos metodą?

– Pritarčiau teiginiui, kad edukacija yra įaugusi į mano kūrybos praktiką.

Mes pridedame ženkliukų, kad negalima liesti, imti, fotografuoti meno ir pan. – surašytos tam tikros taisyklės. Žmonės jų nemato – pražiūri įspėjančias etiketes, vis vien čiupinėja kūrinius. Todėl man norėjosi padaryti tokią edukacinę erdvę, kur yra paroda, brangi ir neliečiama, ir kurioje galėtum tapti parodos dalimi ir pasijausti saugus. Taip sėjama mintis, kad esi laukiamas, kviečiamas pabūti su menu, nes gali pačiupinėti, pabūti, padiskutuoti, pasidalyti tuo, ką pajutai. Juk šiuolaikinis menas ir yra emocija. Visada reikia pakalbinti žiūrovą, paskatinti dalytis savo patirtimi.

Pavyzdžiui, buvo viena labai nuostabi jungtinė paroda „How Did I Get To The Bomb Shelter?“ Klaipėdos kultūros komunikacijų centre. Kuratorei Yuliai Sapihai pasiūliau įkurti edukacinę erdvę ir taip pratęsti parodą. 2014 m. vykęs Maidanas suteikė stiprų suvokimą apie mūsų valstybės trapumą. Buvau pradėjusi vykdyti mažą projektą – karpiau popierinius kvadratėlius. Tuomet dirbau šokoladinėje senamiestyje ir atėjusių klientų paprašydavau nupiešti saulėgrąžą kaip pritarimą ir palaikymą Ukrainai. Pririnkus tikrai nemažai saulėgrąžų, kurių kiekviena buvo unikali ir skirtinga, man kilo mintis atgaivinti šį mažą projektėlį ir padėti jam suskambėti parodoje. Tuo metu rengiau edukacijas, vesdavau didžiausius būrius patirti ir tapti to dalimi. Parodos atsitiktiniai lankytojai taip pat galėjo nupiešti saulėgrąžą ir prisegti prie sienos. Po projekto buvo suskaičiuota apie 1,5 tūkst. saulėgrąžų popieriniuose kvadratėliuose. 

Visa ši patirtis rodo, kad žmonės tiki, kalba, diskutuoja. Tai buvo atliepimas menininkams, kurie dalyvavo toje parodoje. Interaktyvioji edukacijos dalis – šiuo atveju saulėgrąžų piešimas ir kabinimas – gali papildyti ne tik lankytojo savimonę, bet ir padėti komunikuoti menininkui, kuris nori būti laukiamas kiekvienoje galerijoje, mieste, šalyje. Mes, kūrėjai, visi norime būti išgirsti.

Na, o „Gustavo enciklopedija“ man parodė, kad edukaciją – faktus, mokslą – galima pateikti labai įdomiai ir paprastai, patraukliai. Audrius Rakauskas man lig šiol yra didžiulis įkvėpėjas.

Paroda „[S]mėly“ / M. Lukošiaus nuotr.

– Sausį Klaipėdoje vykusioje jungtinėje parodoje „[S]mėly“ pastebėjau, kad Tau aktualu ne tik paveldosauga, bet ir ekologijos temos. Turint omenyje, kad Baltijos jūros ekologinė situacija tikrai nepavydėtina ir tiesiogiai besisiejanti su Klaipėdos kraštu, sąmoningumo neužtenka. Kaip Tavo kūryboje ekologija virsta ne tik tema, bet ir veiksmo forma?

– Pati tema gal labiau kalba kūrinių vizualumu ir taktiliškumu. Ji gal net pažadina veiksmus, pavyzdžiui, rinkti šiukšles ir taip prisijungti prie ekologinės bangos. Iš edukacinės pusės labai smagu vesti ekskursijas per paplūdimius, pasakoti būtent apie Lietuvos turimą smėlio ruožą, iš surinktų šiukšlių kurti tiek gamtos, efemerinį meną, tiek tam tikras skulptūras. Su menu ir kūrybiniais žaidimais kviečiama į ekologines problemas atkreipti dėmesį. Neretai pati renku tam tikras šiukšles, iš kurių vėliau gimsta net ir kūriniai. Jei matai eidamas šiukšlę, na, vis tiek ją pakeli. Kaip edukatorė, galiu paminėti, kad su vaikais paprasčiau nei su suaugusiais žmonėmis – reikia pradėti nuo elementarių dalykų, auklėjimo, siekiant formuoti sveiką, tausojantį santykį su gamta.

– Parodose ne tik dalyvauji kaip menininkė, bet ir esi kuratorė, užsiimi koordinavimu. Teigei, kad menas turėtų provokuoti diskursą, reakciją. Turbūt šis požiūris pereina ir į Tavo, kaip kuratorės, veiklą. Apibūdink menininko virsmą kuratoriumi – kaip tas virsmas materializuojasi Tavyje? 

– Turbūt man svarbu būti reikalingai ir rasti santykį su žmonėmis. Man tai teikia daugiausia džiaugsmo. Jeigu galima suvienyti menininkus ir sukurti parodą ta pačia tema arba jei žmogus dirba labai panašioje srityje, bet jo požiūris ar technika yra kitokie, galime surasti bendrą kalbą. Kaip kuratorei surenkant menininkus į vieną erdvę galima parodyti, kiek yra skirtingai galvojančių, kuriančių žmonių, bet iš tiesų visi esame vienis. Kaip ir Amerikos vietinių kultūroje, visi mes: žmonės, gamta, gyvūnai – esame vienis. Viskas yra bendra – tikime gal skirtingais dievais ir kalbame skirtingomis kalbomis, bet visada rasime mums svarbių bendrų dalykų, vertybių ar minčių. Tuo aš vadovaujuosi ir parodose, daug paprasčiau komandoje vienas kitą taip suprasti. Dabar svarbu kurti tai, kas yra aktualu. Gauname labai daug toksiškos informacijos, jos visiška perkrova – pradedame abejoti, kur čia tiesa, kur melas. 

„Interaktyvioji edukacijos dalis – šiuo atveju saulėgrąžų piešimas ir kabinimas – gali papildyti ne tik lankytojo savimonę, bet ir komunikuoti menininkui, kuris nori būti laukiamas kiekvienoje galerijoje, mieste, šalyje. Mes, kūrėjai, visi norime būti išgirsti.“

– Greitai įkursi savo dirbtuves TIE. Jos bus unikalioje erdvėje – Jūrų muziejaus laivų angare. Kaip išsirinkai būtent šią vietą? Ar pastato jūrinė aura susijusi su dirbtuvių programa ir idėja?

– Mistikos nėra (šypsosi). Erdvė – didelė, leidžia kvėpuoti, o tai man labai svarbu.

– Dirbtuvėse planuoji pasitelkti ne vieną dailės techniką – juvelyriką, keramiką, instaliaciją, metalą, netgi vitražą. Skamba kaip didelis uždavinys, todėl įdomu, kaip visa tai planuoji realizuoti praktiškai? 

– Po truputėlį lankytojus pradėsiu pažindinti su šiomis technikomis pasitelkdama taktilinę ir garsinę edukaciją, pažindindama su pačia medžiaga. Norėtųsi rengti išplėstines edukacijas tam tikra seka – susipažinti su, pavyzdžiui, stiklu kaip materija, jo gamybos procesu ir priminti, kad tai tas pats smėlis, kuriuo vaikštome pajūryje. Tuomet plačiai pasidalyti spalvoto stiklo – vitražo – technologijomis ir jo transformacija į juvelyrikos kūrinį. Patyrus medžiagos ir jos tekstūros gylį – leistis į kūrybinių jungčių kelią ir susikurti sau artimus mažus gyvenimo pakeleivius. 

A. Andrulaitytės nuotr.

– Pabaigoje pakviesiu Tave pafantazuoti. Jei turėtum visišką kūrybos laisvę ir neribotų išteklių, ką sukurtum ar inicijuotum pirmiausia? Ar tai būtų meno kūrinys, edukacija, ar kitas projektas? Pasirink vieną. 

– Labai sunku išsirinkti. Jeigu turėčiau neribotą sumą pinigų… (Juokiasi) investuočiau, aišku, į savo valstybės kultūros klodą. Kad būtų galima įkurti fondą, jei kūrėjas duoda valstybei pridėtinę kultūrinę vertę, nepaisant specialybės. Būtų smagu šitaip pinigus padalyti ir paskatinti, kad jaunam žmogui atsirastų polėkis kurti, nes, visgi, kas mus, kūrėjus, pakeis? Dabar mūsų užduotis yra diegti jaunesnei kartai deramas vertybes, tikėjimą savo valstybe, kad jie norėtų likti Lietuvoje ir puoselėtų mūsų tautos identitetą. Nebūtų taip, kad neribotus pinigus skirčiau išskirtinai savo projektui ar veiklai, juk kai dalijiesi – grįžta daug daugiau. Ir stipriau. Tuo labai tikiu. Tikėti man leidžia turbūt patirtis ir, žinoma, gyvenime sutikti žmonės.