Kas jas gano? Kasmet bent 50 lietuviškų prozos, poezijos, iliustruotų knygų būna išleidžiama užsienyje. Ne tiek ir mažai! Daugelis jų pereina pro Lietuvos kultūros instituto (LKI) filtrą, mat ši institucija finansuoja lietuviškos literatūros vertimus. Kaip lietuvių literatūra atsiduria japonų, graikų, prancūzų skaitytojų rankose? Kalbuosi su instituto Programų ir projektų skyriaus vadove Rūta Nanartavičiūte (R. N.) ir projektų vadove Kotryna Pranckūnaite (K. P.).

– Bendraujate su įvairių šalių leidėjais. Kuo įdomi pasauliui lietuvių literatūra?

K. P.: Nelengvas klausimas pokalbio pradžiai. Manau, labai svarbu patiems tikėti, kad esame ir galime būti įdomūs. Pasauliui dar nežinoma mūsų sudėtinga praeitis, bet ji kelia susidomėjimą, tai rodo ir į daugiausia kalbų verčiamos, populiariausios būtent su istorija, Antruoju pasauliniu karu, okupacija, tremtimis susijusios knygos. Dažno susitikimo su leidėjais metu pristatant šiuos kūrinius susiduriame su nuostaba, nežinojimu. Man atrodo puiku, kad pasaulis nori sužinoti mūsų istoriją, tai padeda suprasti ir dabartį.

R. N.: Su užsienio leidėjais ir literatūros profesionalais dirbu daugiau nei dešimtmetį, vadovavau kasmečiams šalies pristatymams tarptautinėse Londono ir Bolonijos knygų mugėse. Per šį laiką iš leidėjų yra tekę girdėti įvairių lūkesčių arba, atvirkščiai, pradėti pokalbį apie mūsų literatūrą nuo nulio. Be Kotrynos minėtų temų, gana dažnai tenka išgirsti klausimų apie moterų rašytojų kūrybą, vis daugiau domimasi savita mūsų kultūrine ir istorine patirtimi nepriklausomybės laikotarpiu. Nekeista, kad užsienio profesionalų žvilgsnį į mūsų šalį kreipia ir dabartinė geopolitinė situacija. Nuo praėjusių  metų jaučiamas didžiulis susidomėjimas Ukrainos literatūra, skatinantis leidėjus dairytis naujų balsų ir kaimyninėse šalyse.

Visgi, kad ir ko ieškotų leidėjai – universalių temų ar autentiškų mūsų pasakojimų, svarbiausia jiems – gera ir gerai parašyta istorija.

Rūta Nanartavičiūtė, Kotryna Pranckūnaitė 75-ojoje tarptautinėje Frankfurto knygų mugėje 2023 m. spalį. / S. Pūkės nuotr.

– Kokia yra vertimų ir leidybos sistema, kaip viskas veikia?

R. N.: Iki momento, kai Lietuvos autorės ar autoriaus knygą į rankas paima užsienio skaitytojas, kelias yra gana ilgas ir jame dalyvauja gausybė žmonių. Didesnėse rinkose autorius ir jų kūrinius tarptautiniu mastu reprezentuoja leidyklos arba literatūros agentai, Lietuvoje ši leidybos ir vertimų ekosistema kiek sudėtingesnė, nes teisės į kūrinio vertimą dažnai vis dar priklauso ne leidėjams, o patiems autoriams, taip pat beveik nėra nepriklausomų literatūros agentų. LKI čia veikia kaip tarpininkas, mes pristatome Lietuvos autorius užsienio leidėjams ir suteikiame galimybių leidėjams gauti finansavimą per Vertimų skatinimo programą. Ši programa veikia nuo 2001 m. (LKI ją įgyvendina nuo 2010 m.), daugiau nei per du dešimtmečius finansuota daugiau nei 500 Lietuvos autorių vertimų į 43 užsienio kalbas. Dauguma užsienio leidyklų be tokios paramos neturėtų galimybės išleisti mūsų autorių knygų, tai įprastinė praktika pasaulinėje verstinių knygų rinkoje (nebent kalbėtume apie pasaulinius bestselerius, kuriuos leidėjai leidžia be paramos).

Šioje srityje labai svarbi sinergija, nuoseklus literatūros sklaidos ir vertimų skatinimo finansavimas, kuris leidžia mums sukurti galimybių užsienio leidėjams atrasti ir išleisti Lietuvos autorių knygų, kartu šiuose procesuose dalyvaujant Lietuvos literatūros ir leidybos profesionalams. Specialūs Lietuvos pristatymai svarbiausiose tarptautinėse knygų mugėse lemia vertimų pagausėjimą konkrečiose rinkose. Pavyzdžiui, išaugusius vertimus į vokiečių kalbą Lietuvai dalyvaujant garbės viešnios teisėmis Leipcigo knygų mugėje 2017 m., arba vertimų į anglų kalbą augimą prisistatant Baltijos šalių programoje „Market Focus“  Londono knygų mugėje 2018 m. Tęstinumas užtikrinamas per užmegztus ryšius. Kartais įvyksta ir tikrų sėkmės istorijų – verstinės knygos patenka į bestselerių sąrašus, gausėja vertimų į įvairias kalbas, autoriai patenka į tarptautinį profesionalų akiratį. Pavyzdžiui, po prisistatymo Londone rašytojai Kristinai Sabaliauskaitei pradėjo atstovauti tarptautinė literatūros agentūra, o tai iki šiol yra retas atvejis. Itin gerai veikia LKI nuolat organizuojami leidėjų vizitai į Lietuvą, jų metu leidėjai ne tik susitinka su kūrėjais, literatūros specialistais ar leidėjais, bet ir turi galimybę arčiau pažinti pačią šalį ir mūsų kultūrą. Nuo 2021 m. ypatingą dėmesį skiriame Prancūzijos leidėjams ir jau kitą rudenį Lietuvos sezono Prancūzijoje metu pristatysime kaip niekada daug vertimų į prancūzų kalbą.

Pastebėčiau, kad pastaraisiais metais vis labiau savo autoriams atstovauti imasi ir pačios leidyklos, ypač gausėja vaikų knygų vertimų – tai ilgalaikio darbo pristatant mūsų vaikų knygų kūrėjus tarptautiniu mastu rezultatas. Šioje srityje aktyviai veikia ir vienintelis nepriklausomas literatūros agentas Benas Bėrantas, su kuriuo nuolat dirbame kartu.

Visa ši ekosistema neveiktų be vieno svarbiausių elementų – literatūros vertėjų, kurie yra tikrieji Lietuvos literatūros ir kultūros ambasadoriai ir vertimų bendraautoriai. Spalį į jubiliejų švenčiantį Vilnių sukvietėme 30 vertėjų į įvairias užsienio kalbas. Vyko tradicinis vertėjų seminaras, iš kurio jie išsivežė naujų idėjų būsimiems vertimams.

K. P.: Svarbu paminėti, kad LKI dalyvauja knygos gyvenime, kai ji išleidžiama: prisidedame prie sklaidos, organizuojame autorių, vertėjų keliones į tarptautines muges, festivalius. Siekiame, kad vertimai būtų ne tik išleisti, bet ir rastų savo skaitytojų, o jie galėtų apie knygą išgirsti iš pačių autorių ir vertėjų lūpų.

– Anglų kalba pagal finansuotų vertimų skaičių nėra pirmoji. Ar ši kalba nėra tramplinas plačiajam pasauliui, nes anglų kalba šiandien yra tapusi lingua franca? Dėl to atrodo, kad būtų logiška orientuotis į anglų kalbos vertimus.

R. N.: Anglakalbė rinka yra viena sudėtingiausių, jeigu ne pati sudėtingiausia, vertimų atžvilgiu. Ilgą laiką joje vertimai neviršydavo 3 proc. grožinės literatūros pardavimo ir tik pastaraisiais metais pakilo virš 5 proc. Šį augimą lėmė daugiausia tokios tendencijos kaip, pavyzdžiui, detektyvų ir trilerių iš Skandinavijos išpopuliarėjimas ar literatūros superžvaigždžių fenomenai. Kalbų ir autorių įvairovė, deja, nelabai gausi. Kad atsirastume tarp tų kelių procentų, konkuruojame su prancūzų, vokiečių, ispanų, skandinavų, japonų ir kt. kalbomis.

Kad ir kaip nelengva būtų pasiekti britų ar amerikiečių leidėjus, Vertimų skatinimo programos paremtų vertimų sąraše anglų kalbą lenkia tik vokiečių ir lenkų kalbos. Vertimų skaičius pastebimai išaugo Lietuvai prisistatant Londono knygų mugės programoje „Market Focus“, tuomet per kelerius metus buvo išleista daugiau nei 20 Lietuvos autorių knygų angliškai.

Į „The Times“ metų knygos 2019 m. sąrašą Jungtinėje Karalystėje patekusiam Alvydo Šlepiko romanui „Mano vardas – Marytė“ (angl. „In the Shadow of Wolves“, vertė Romas Kinka) leidimas anglų kalba atvėrė duris ir į kitas kalbas, nes knygos vertimų teises sėkmingai pradėjo parduoti britų leidykla, sekė vertimai į prancūzų, italų, ispanų ir kitas kalbas. Tačiau tokie atvejai yra gan reti, nes paprastai pasiekti vertimą į anglų kalbą yra sunkiau nei į kitas kalbas, o britų leidėja A. Šlepiko kūrinį pasirinko perskaičiusi jį vokiškai.

Tenka pastebėti, kad anglakalbėje rinkoje tikėtis tęstinumo gan sunku. Leidėjai labai orientuoti į pardavimą ir ne visada yra linkę išlaikyti ryšį su autoriumi, itin retai rengia knygų vertimų pristatymo renginius, taip pat ne paslaptis, kad britų siūlomos sutartys gan sudėtingos. Kiek kitokią situaciją matome, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur leidėjai dažniau išleidžia ne po vieną to paties autoriaus vertimą ir yra kiek atviresni ir kitiems Lietuvos autoriams.

Žinoma, yra ir išimčių. Viena tokių – daug metų besitęsianti garsios britų leidyklos „Thames & Hudson“ ir vaikų knygų kūrėjų iš Lietuvos draugystė. Leidyklos išleistas angliškas Evelinos Daciūtės ir Aušros Kiudulaitės knygos vertimas „The Fox on the Swing“ įvertintas prestižiniu Mildred L. Batchelder apdovanojimu JAV. Leidykla ne tik leidžia vertimus, bet ir užsako naujų kūrinių, dirba su knygų kūrėjais iš Lietuvos dar kūrybos etape. Netrukus leidykla pristatys pasaulinio pripažinimo sulaukusios vaikų knygų dailininkės Monikos Vaicenavičienės ir britų rašytojo Nealo Hoskinso bendrą knygą.

Neabejotina, kad vertimai į anglų kalbą yra siekiamybė, tik yra nemažai niuansų. Viso pasaulio akys yra nukreiptos į tuos pačius leidėjus, kurių leidžiamos knygos figūruoja, tarkim, Tarptautinės Bookerio premijos sąrašuose. Šiemet šią premiją pirmą kartą laimėjo bulgarų rašytojas su savo vertėja. Tikiu, ateis ir Lietuvos autorių laikas.

– Kurie kūriniai yra didžiausios sėkmės? Kuria kalba verčiama daugiausia? 

K. P.: Be galo džiaugiamės kiekviena išleista Lietuvos autorių knyga, bet, žinoma, yra puikių sėkmės istorijų, kurios įkvepia, skatina dar labiau siekti lietuvių literatūros matomumo pasaulyje. Paminėsiu vadinamuosius mūsų programos bestselerius, daugiausia kartų finansuotas knygas. Jurgos Vilės ir Linos Itagaki grafinis romanas „Sibiro Haiku“ – su programa jau išverstas į trylika kalbų. Knyga sulaukė didžiulio dėmesio 2021 m. Frankfurto knygų mugėje, kur buvo paskelbta geriausia jaunimo knyga Vokietijoje (į vokiečių k. išvertė Saskia Drude). Dacės Meierės išversta į latvių kalbą ji pelnė tarptautinį Jano Baltvilko literatūros vaikams apdovanojimą, o Tiinos Kattel išversta į estų kalbą pateko į Estijos 2022 m. Metų knygos apdovanojimų finalą. 2022 m. „Sibiro haiku“ buvo išleista ir pristatyta Japonijoje (ją išvertė vertėja Aya Kimura). A. Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ išverstas į dvylika kalbų, Rūta jau minėjo šios knygos sėkmę, kuriai įtaką padarė britų leidykla, nusipirkusi vertimo teises ir unikali istorija. Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ yra išleista vienuolika kalbų. 2015 m. vokiškoje „Amazon“ svetainėje ši knyga tapo populiariausiu bestseleriu Rytų Europos biografijų ir prisiminimų kategorijoje (Osteuropäische Biografien & Erinnerungen), aplenkdama net Vaclavo Havelo knygas.

2023 m. vasarą Suomijoje sėkmingi buvo Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ suomiškojo vertimo pristatymai. Romaną į suomių kalbą išvertė Urtė Liepuoniūtė ir Peras Länsmansas, išleido prestižinė leidykla „Siltala“.  Pristatymuose, be vertėjos ir leidyklos atstovų, dalyvavo literatūros apžvalgininkė, literatūrologė Jūratė Čerškutė, suomių rašytoja Sofi Oksanen. Po puikių „Vilniaus pokerio“ recenzijų nacionalinėje Suomijos žiniasklaidoje per pusmetį išparduoti du romano tiražai ir išleistas trečiasis. Kolegė suomė iš instituto FILI (Finnish Literature Exchange) vasarą pasakojo, kaip, jai panorus perskaityti knygą, sužinojo, kad ji yra 60-a bibliotekos eilėje. Šis romanas jau išverstas į anglų, lenkų, makedonų, prancūzų, ukrainiečių kalbas.

Na, o lietuvių literatūros (vėlgi remiantis Vertimų skatinimo programos duomenimis) daugiausia išverčiama į vokiečių, lenkų, anglų, rusų, ukrainiečių, latvių, italų kalbas. Kaimyninių šalių kalbos turbūt natūraliai paaiškinamos, o štai vokiečių – tai kryptinga ir ilgametė veikla, dalyvavimas didžiausioje pasaulio knygų mugėje Frankfurte šalies viešnios teisėmis 2002 m. ir Leipcigo knygų mugėje 2017 m. labai suaktyvino vertimus į vokiečių kalbą. Esame laimingi, nes turime puikių, talentingų ir iniciatyvių vertėjų, kurie deda daug pastangų bendraudami su leidyklomis, kad vertimų būtų dar daugiau.

R. N.: Pastaraisiais metais galime pasidžiaugti ir itin sėkmingais atvejais šalyse, kuriose anksčiau vertimų buvo mažiau. Pavyzdžiui, K. Sabaliauskaitės istorinio romano „Petro Imperatorė I“ vertimas Prancūzijoje jau sulaukė trijų leidimų ir teigiamų atsiliepimų žiniasklaidoje, Nyderlanduose išėjo net penki leidimai, vienas pagrindinių šalies dienraščių išrinko romaną tarp geriausių 2022 m. knygų. Estijoje romanas „Petro Imperatorė II“ išrinktas Metų knyga verstinės prozos kategorijoje.

– Vertėjai iš mažos kalbos, ko gero, yra didžiausias iššūkis. Kaip jį spręsti?

R. N.: Literatūros vertėjai yra esminiai žmonės vertimų pasaulyje. Šiam darbui reikalingas išties didelis atsidavimas, o praktinė pusė nepaprasta, nes išgyventi vien iš Lietuvos literatūros vertimų į kitas kalbas gan sudėtinga. Visgi Lietuvos literatūros vertėjų gretos gausėja, atsiranda vertėjų į tokias kalbas kaip arabų ar hebrajų. 2022 m. parėmėme pirmąjį vertimą į islandų kalbą (D. Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, vertė Geir Sigurðsson ir Vilma Kinderytė).

Tiesa, susiduriame su iššūkiais dėl vertėjų į didžiąsias kalbas. Rengdamiesi Lietuvos sezonui Prancūzijoje supratome, kad literatūros vertėjų į prancūzų kalbą yra vos keletas, tad išsikėlėme tikslą surasti naujų vertėjų ir sukurti galimybių tobulėti. Organizavome vertimų dirbtuves pradedantiems vertėjams ir pradėjome mentorystės programą, joje šiuo metu pradedančios vertėjos turi galimybę dirbti su patyrusiomis vertimo profesionalėmis ir redaktoriais iš Prancūzijos leidyklų, kurios jau laukia naujų knygų vertimų. Dar anksčiau panaši situacija buvo ir skatinant vertėjus į anglų kalbą. Nors atrodytų, kad šią kalbą moka daugelis ir vertėjų turėtų būti gausu, taip nėra, ypač kalbant apie grožinės literatūros vertimus. Siekdami gausinti vertimų į anglų kalbą, organizavome atvirus kvietimus pradedantiems vertėjams, bendradarbiavome su britų vertimų organizacijomis rengiant vertimų dirbtuves ir vertėjų mentorystės programas, kuriose pradedantys vertėjai dirbo su vienais žymiausių vertėjų, redaktorių ir leidėjų Jungtinėje Karalystėje. Tiesa, anglakalbėje rinkoje lūkesčiai vertėjams itin dideli, yra buvę atvejų, kai britų leidykla neišsirinko vertėjo net iš kelių bandymų, taip pat britai vertimus itin gausiai redaguoja.

Taigi yra būdų, kaip skatinti pradedančius vertėjus, dažnai šios galimybės susijusios su šalies nusitaikymu į konkrečią rinką. LKI turi ir nuolatinę bandomųjų vertimų programą, kas dvejus metus organizuojame mano minėtą vertėjų seminarą, kuriame kaskart nuostabu matyti žmonių iš skirtingų pasaulio kampelių, susikalbančių ta pačia – lietuvių – kalba.

K. P.: Išties unikalūs ir nuostabūs atrodo kitakalbiai, išmokę lietuvių kalbą ir pamėgę mūsų literatūrą. Labai norėčiau, kad ateityje lietuvių kalbos literatūros vertėjai būtų ruošiami dar aktyviau, tikimės daugiau bendradarbiauti su įvairiose šalyse veikiančiais baltistikos centrais, skirti dėmesio mentorystės programoms ir taip sėkmingai auginti naują lietuvių literatūros vertėjų kartą.

– Lietuvių autoriaus knygą išleidžia mažytė leidykla, bet tai neviešinama, knyga tinkamai neplatinama. Ar tada verta džiaugtis tuo vertimu? Ar verta investuoti?

K. P.: Labai nesinori tapatinti mažos leidyklos su netinkamu platinimu ar viešinimu. Didžioji dalis nedidelių leidyklų, kurios renkasi leisti mažų kalbų literatūrą, tai daro labai kryptingai ir apgalvotai, savo šalyje yra atpažįstamos ir įdeda gerokai daugiau pastangų, kad knyga būtų matoma, skaitoma ir platinama. Tam, kad knyga taptų bestseleriu ir pastebėta, leidyklos dydis nebūtinai yra lemiamas faktorius.

Skirdami finansavimą visuomet stengiamės atsižvelgti į leidyklos veiklą, patirtį, kartais apie leidyklos įdirbį žinome ir iš ilgamečio bendradarbiavimo. Tikrai yra leidyklų, kurios labai mėgsta lietuvių literatūrą. Pavyzdžiui, Kroatijoje esanti nedidelė „Ibis grafika“ išleido daugybę Kęstučio Kasparavičiaus knygelių ir toliau sėkmingai užsiima lietuvių literatūra vaikams – kasmet savo skaitytojams pristato po vieną, dvi knygas, kviečiasi autorius į nedidelius festivalius, organizuoja dirbtuves. Bendradarbiavimas su tokiomis leidyklomis, jų entuziazmas labai džiugina ir įkvepia palaikyti mažuosius leidybos rinkos dalyvius.

Leidyklos nuotr.

– LKI – valstybinė įstaiga, kuruojanti vertimų į užsienio kalbas programą. Kokių yra privačių iniciatyvų, kad lietuvių literatūra sklistų pasaulyje?

R. N.: Yra Lietuvos leidyklų, kurios atstovauja savo autoriams ir parduoda vertimų teises užsienio leidėjams, ypač vaikų knygų leidyboje. Šioje srityje sėkmingai veikia mano minėtas literatūros agentas B. Bėrantas, bendradarbiaujantis su daugeliu vaikų knygų leidėjų ir su autoriais tiesiogiai. Tiek LKI, tiek Lietuvos leidėjų asociacija sudaro nemažai galimybių aktyviems leidėjams ir agento darbą dirbantiems profesionalams megzti ryšius tarptautinėse knygų mugėse ir renginiuose, leidėjų vizitų metu. Lietuvoje yra leidėjų, kurie patys leidžia Lietuvos autorių knygas kitomis kalbomis ir užsiima jų platinimu užsienyje. Nors tai sunkesnis kelias, bet bandymų tikrai yra ne vienas.

– Ar žinote, kokia latvių, estų vertimų situacija? Ar pas kaimynus žolė žalesnė?

K. P.: Pradėsiu iš toli – vertimų finansavimas ir savo šalies literatūros populiarinimas yra įprasta praktika. Institucijas, kurios dirba tam, kad jų nacionalinė literatūra būtų matoma ir skaitoma, turi bemaž visos Europos šalys, taip pat yra ir vertimų finansavimo programos tiek verčiant iš didžiųjų kalbų (Prancūzų institutas, Goethe’ės institutas), tiek mažesniųjų. Baltijos šalys – ne išimtis ir visose yra institucija, kuri užsiima literatūros sklaida, vertimų finansavimu, dalyvavimu knygų mugėse ir pan. Skiriasi tik šių institucijų formos, finansavimo šaltiniai. Mūsų santykiai su giminiškomis institucijomis kaimyninėse šalyse yra draugiški, kartu esame ENLIT tinklo, vienijančio vertimų skatinimo programas vykdančias institucijas, nariai, trys Baltijos sesės (kaip vadiname save su kolegomis latviais ir estais) kartu prisistatė tarptautinėje Londono knygų mugėje 2018 m. Šalių vykdomos vertimų skatinimo programos skirtingos, bet rezultatai gana panašūs (2022 m. LKI finansavo 44 Lietuvos autorių vertimus į įvairias kalbas, analogiška latvių programa finansavo irgi 44 Latvijos autorių vertimus, o Estijos – 39.). Galbūt skiriasi kalbos, į kurias daugiau verčiama, pavyzdžiui, latviams stinga vertėjų į vokiečių kalbą, bet sekasi su prancūzų vertėjais, o mums – atvirkščiai. Darbo principai irgi labai panašūs – institucijų atstovai dalyvauja tarptautinėse knygų mugėse, organizuoja leidėjų vizitus į savo šalis, rengia informacinę medžiagą apie šalyje išleidžiamas knygas, konsultuoja leidėjus, palaiko glaudų ryšį su vertėjais, užsiima naujų vertėjų paraiška, bendrauja su rašytojais, rūpinasi jų knygų pristatymais kitose šalyse. Tad žolė pas kaimynus labai panaši.

R. N.: Nors mėgstama smalsiai pasidairyti į kaimynų kiemą, jau anksčiau pastebėjome, kad Baltijos šalių bendradarbiavimas ir prisistatymas kartu suteikia didesnį matomumą. Esame skirtingos šalys su skirtinga literatūra, bet mums palanku, kai užsienio leidėjai mato mus kaip tą patį Baltijos regioną. Gan dažnai leidėjai, susidomėję Lietuvos autoriais, pasidomi ir latviais ar estais, ir atvirkščiai. Baltijos šalims pradėjus glaudžiau dirbti kartu sužinojome daugiau ir vieni apie kitus, mūsų šalių leidėjai pradėjo daugiau domėtis vieni kitų autoriais. Ši bendradarbiavimo tendencija būdinga ne tik literatūros laukui. Tad išties mūsų stiprybė yra vienybėje, tai tapo dar akivaizdžiau dabartinėmis aplinkybėmis regione. Savitarpio supratimas ir palaikymas jau seniai neatrodė toks svarbus kaip dabar.

Lietuvių autorių knygos, su parama išleistos užsienyje

2022 m. – 56 knygos

2021 m. – 54 knygos

2020 m. – 29 knygos

2019 m. – 36 knygos

2018 m. – 34 knygos

Nuo 2021 m. pradėtas skirti papildomas finansavimas iliustruotų knygų (paveikslėlių knygų ir grafinių romanų) vertimams ir leidybai (dažnai išleisti paveikslėlių knygą dėl mažesnio vertimo trunka trumpiau). Šaltinis: Lietuvos kultūros instituto Vertimų skatinimo programa

Finansuota daugiausia vertimų į šias kalbas

68 – vokiečių

50 – lenkų

48 – anglų

41 – rusų (nuo 2022 m. vertimai į rusų kalbą nefinansuojami)

37 – ukrainiečių

35 – latvių

Nuo 2021 m. Šaltinis: Lietuvos kultūros instituto Vertimų skatinimo programa

Į daugiausia kalbų išverstos knygos

13 – „Sibiro Haiku“, autorė Jurga Vilė, dailininkė Lina Itagaki

12 – „Mano vardas – Marytė“, Alvydas Šlepikas

11 – „Lietuviai prie Laptevų jūros“, Dalia Grinkevičiūtė

7 – „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, Giedra Radvilavičiūtė

7 – „Ragana ir lietus“, Jurga Ivanauskaitė

7– „Tūla“, Jurgis Kunčinas

Šaltinis: Lietuvos kultūros instituto Vertimų skatinimo programa