Atsiradimas, raida, nykimas
Studijos autoriai primena: Lietuvos dvarų reiškinys ir kultūra geografiškai apima Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) etapą, o chronologiškai – nuo dvarų atsiradimo iki jų sunykimo ir sunaikinimo XX a. viduryje. Chronologiją pratęsia nūdienos procesai – elgsena su dvarų paveldu nuo dvarų institucijos išnykimo laikų iki šių dienų.
Istorine prasme, dvarai – tai valdovo, didikų ir bajorų, bažnyčių bei vienuolynų dvarai, o nuo XIX a. – ir naujųjų socialinių sluoksnių valdyti dvarai. Į dvarų institucijos aprėptį patenka ir kiti su dvarais bei bajorija susiję objektai – palivarkai, bajorkaimiai.
Nuo XV a. dvarai funkcionavo kaip svarbiausi šalies ūkiniai vienetai ir kultūros židiniai. LDK laikais dvaras dažniausiai reiškė didžiojo kunigaikščio, bažnytinę ar privačią bajoro valdą su jai priklausančiomis gyvenvietėmis ir administracine ūkine sodyba. Nuo XVI a. antrosios pusės dvarais taip pat buvo vadinami ir bajorų ūkiai, neturintys baudžiauninkų, o XIX a. antrojoje pusėje – ir didesni ūkiai, susikūrę nuo dvarų atidalytose žemėse.
Svarbiausia dvarų veiklos forma LDK buvo žemės ūkis. Neturėdama jokių kitų išteklių, sudarančių galimybę atsirasti kapitalui (iškasenų, miestų, uostų ir jūros laivyno), o tik puikią geografinę padėtį, tinkamą žemės ūkiui plėtoti, valstybė tapo žemės ūkio šalimi ir buvo ja beveik iki XX a. vidurio – sparčiai augančiai Vakarų Europai tiekė javus ir miško žaliavas. Prie dvarų kūrėsi ir manufaktūrinė pramonė, plėtota prekyba, amatai. Dvaro sodyba – šeimininko namai – buvo pagrindinė šios sistemos dalis. Sodyboje buvo kaupiamos pagrindinės kultūrinės vertybės, diegiamos pažangiausios ūkio technologijos.
Dvarai Lietuvoje pradėjo nykti dar tarpukariu – 1922 m. vykdant Žemės reformą buvo pradėtas ekonominis dvarų naikinimas, kuris užbaigtas sovietmečiu 1940 m. Anot LMT tyrimų komandos narės, Kultūros paveldo departamento (KPD) Sodybų skyriaus vedėjos Indrės Kačinskaitės, sovietmečiu dvarų saugota nedaug – daugiausia elitinės ir vertingos sodybos, o į kultūros paminklų sąrašą pateko tik objektai, susiję su ideologiškai palankiomis asmenybėmis.
Buvusios didikų rezidencijos, mediniai bajorų dvareliai buvo verčiamos kontoromis, gamyklomis ar gyventojų butais, o lietuviškosios kultūros pagrindu iškeliamas tik etnografinis paveldas.
Dvarus ir jų paveldą 1985–1989 m. tyrinėjusio architekto Ričardo Stulpino duomenimis, vien dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo 3 342 dvarų ir palivarkų sodybos, jų fragmentai ir vietos.
Sovietų okupacijos metais galėjo būti sunaikinta apie 60 proc. viso praeities palikimo, o dvarų ir palivarkų sodybos buvo didžiausią destrukciją patyrę objektai. Sunyko ne tik didžioji materialiojo dvarų paveldo dalis – nutrauktos kultūrinės dvarų tradicijos, išblaškyti istoriniai ištekliai.
„Dar viena dvarų paveldo sunykimo banga nuvilnijo po 1990 m., kai dvarų pastatai buvo apleisti, iš jų išsikėlus sovietmečiu įkurdintoms įstaigoms, sugrąžinti senųjų savininkų palikuonims ar pateko į naujų šeimininkų, neturėjusių išmanymo, žinių ar finansinių išteklių šiam paveldui išsaugoti ir prikelti, rankas“, – konstatuojama „Dvarų sodybų paveldo tyrimų ir išsaugojimų galimybių studijoje“.
Ties išnykimo riba
Iki XVIII a. pabaigos Lietuvos teritorijoje dominavo medinių dvarų sodybų tinklas. Vidutiniams ir smulkiesiems bajorams priklausiusios, mediniais pastatais apstatytos dvarų sodybos ilgai buvo nevertintos ir nesaugotos, prioritetą skiriant stilistinės mūrinės architektūros dvarų paveldui. 1973 m. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąraše buvo tik 24 mediniai dvarų sodybų pastatai.
Manoma, kad 2002 m. Lietuvoje dar buvo išlikę apie 500 mediniais pastatais apstatytų sodybų, kuriose stovėjo apie 300 itin vertingų statinių, fragmentų. Kiek šiuo metu tokių statinių įrašyta į Kultūros vertybių registrą, nėra žinoma. Kompleksiškai užfiksuotų išlikusių dvarų sodybų – tik keletas (pavyzdžiui, Biržuvėnų dvaro sodyba Telšių r., Staškūniškio dvaro sodyba Širvintų r.). Remdamiesi medinės architektūros stebėsenos duomenimis, studijos autoriai konstatuoja: nesuvokiant medinio dvarų paveldo vertės, stokojant galimybių stabdyti prasidėjusį jų nykimo procesą, daugelis jų ilgainiui pasiekė kritinę būklę.
Kita tokių nykstančių statinių grupė – ūkiniai ir gamybiniai dvarų sodybų pastatai. Sovietmečiu nacionalizavus dvarus, daugelyje iš jų įsikūrė kolūkių ar tarybinių ūkių gamybiniai centrai, dvarų ūkines dalis pritaikę stambaus ūkio poreikiams.
2021 m. KPD savo iniciatyva geografinių informacinių sistemų pagrindu sudarė Neprižiūrimų kultūros paveldo objektų suvestinę.
2024 m. pabaigoje į šį sąrašą, skaičiuojant atskirais unikaliais kodais, įtraukti 445 dvarų sodybų objektai, iš jų 21 turi paminklo statusą, 121 – saugomas valstybės, 7 – inicijuoti skelbti valstybės saugomais, 294 – registriniai (tik Kultūros paveldo vertybių registre įrašyti, bet nepaskelbti saugomais) objektai. Iš pateikto skaičiaus 120 dvarų paveldo objektų yra mediniai arba iš dalies mediniai pastatai.
Istorine prasme, dvarai – tai valdovo, didikų ir bajorų, bažnyčių bei vienuolynų dvarai, o nuo XIX a. – ir naujųjų socialinių sluoksnių valdyti dvarai.
Tyrimų stoka
Šiandien dvaras kaip ūkinės veiklos ir socialinių santykių objektas nebeegzistuoja – anot ekspertų, tai iš dalies implikuoja ir dabartinę dvarų paveldo būklę.
Dvarų tyrimų stoka aiškinama tuo, kad tarpukario Lietuvoje dvarai sieti su Lietuvos valstybei priešišku lenkiškumu, sovietų okupacijos metais dvarai traktuoti kaip klasinio priešo objektai.
„Tenka vytis prarastą laiką ir kloti pamatus galbūt savoms dvarų tyrimų mokykloms“, – pastebi studijos autoriai. Dvarų sodybos turėtų būti vertinamos ne tik kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, bet ir kaip visuma, apimanti tiek materialųjį paveldą, tiek nematerialųjį – dvarų istoriją, savininkus, kultūrinį dvaro gyvenimą ir kasdienybę.
I. Kačinskaitė sako, kad reikia nuoseklių ir sistemingų ne tik pavienių objektų, bet viso dvarų sodybų paveldo tyrimų, kad būtų galima tinkamai užfiksuoti nykstančias dvarų sodybas.
„Labai stokojama sisteminių tyrimų, kad būtų visapusiškai pažvelgta į dvarų paveldą ir kad mokslas būtų įtrauktas į šitą sritį. (...) 2003 m. buvo parengta ir Vyriausybės patvirtinta tokia išsaugojimo programa, tačiau neskyrus jokio finansavimo nebuvo įvykdyta. Ten irgi buvo akcentuota, kad reikalingi sisteminiai moksliniai dvarų tyrimai“, – agentūrai BNS teigė I. Kačinskaitė.
Studijoje pastebima, kad tyrimams trukdo ir objektyvios priežastys: nemažai Lietuvos didikų valdų ir dvarininkų sodybų yra atsidūrusios už dabartinės Lietuvos ribų (Tyzenhauzų Pastovys, Radvilų Nesvyžius, Olyka, Myrius, Liubčia, Sapiegų Kodenis, Sapiegų Ružanai, Oginskių Zalesė, Umiastovskių Žemislaulis, Römerių Karalinavas ir kt.).
Kita vertus, dėl šios aplinkybės dvarai sulaukia kaimynų dėmesio. Dažniausiai Lietuvos dvarų paveldas pateikiamas kaip bendras buvusios ATR ar kaip Lenkijos pakraščių (lenk. kresy) kultūros dalis. Daugiausia šioje srityje nuveikė dvarų tyrinėtojas Romanas Aftanazy, surinkęs archyvinę, ikonografinę medžiagą apie visus buvusioje ATR teritorijoje buvusius ir tebesančius dvarus ir paskelbęs leidinyje „Materiały do dziejów rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej“. Du iš vienuolikos šio leidinio tomų skirti dabartinės Lietuvos teritorijoje ir šalia jos ribų buvusiems dvarams.
Pažinimo būdai
Dvarai dažnai patirdavo transformacijas – pastatai buvo renovuojami ir perstatomi, kito architektūriniai stiliai, pastatų kompleksų turinys ir jų aplinka.
Įvairūs tyrimo aspektai (architektūrinis, socialinis, politinis, ekonominis, genealoginis, kultūrinis) atskleidžia tik dalį konkretaus dvaro istorijos, todėl dvarų paveldui svarbūs lokaliniai tarpdisciplininiai kiekvieno dvaro tyrimai, parodantys jo savitumą išsamiame chronologiniame pjūvyje.
Pvz., archeologiniai tyrimai – pastaraisiais dešimtmečiais jie vykdomi aktyviau, nes yra privalomi, – gali suteikti žinių, kurios neužfiksuotos jokiuose kituose šaltiniuose.
„Archeologiniai Kurtuvėnų dvaro sodybos tyrimai padėjo nustatyti dvaro parterio elementus ir matmenis, suteikė duomenų apie jau sunykusius dvaro pastatus (vežiminę, oficiną ir kt.), atskleidė iki tol nežinotų dvaro buities detalių“, – reikšmingą tokių tyrimų pavyzdį įvardija studijos autoriai.
Dvarų pažinimas ir tyrimai remiasi šaltiniais, kurių svarbiausias yra pats dvarų paveldas. Šis paveldas įvairus, bet didele dalimi išvietintas. Dalimi to, ką pavyko išsaugoti sunaikinus dvarus, yra pasirūpinta: tai archyvai, bibliotekos, kilnojamosios dailės vertybės, interjero detalės ir kitas kilnojamasis paveldas, saugomas įvairiose atminties institucijose (archyvuose, bibliotekose, muziejuose).
Kita dalis in situ – materialus nekilnojamasis dvarų paveldas: dvarų sodybos ir jų statiniai, dvarų suformuotas kraštovaizdis, komunikacijos tinklai ir pan. – dažniausiai ir toliau sparčiai nyksta, negrįžtamai prarandami svarbūs pačių dvarų pažinimo šaltiniai. Jeigu šio paveldo neįmanoma išsaugoti, reikia jį inventorizuoti, užfiksuoti ir ištirti, taikant tradicines ir šiuolaikines technologijas.
Tokie dvarų tyrimai turi būti itin spartinami, siekiant išsaugoti ne tik dvarų, bet ir apskritai Lietuvos istorijos, kultūros pažinimui, nacionalinės tapatybės konstravimui itin svarbų istorinį šaltinį. Tai ne dešimtmečio, o artimiausių metų klausimas, nurodo LMT studijos autoriai.
Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti nuomonė, kad dvarų paveldas yra gana gausaus tyrinėtojų būrio akiratyje. Vis dėlto šie tyrimai neretai būna paskatinti pavienių iniciatyvų, dažniausiai jie yra atsitiktiniai ir fragmentiški. Daugiausia ištirti ir įveiklinti mažiausiai nukentėję didesni dvarai ir didikų rūmai, turėję valstybės apsaugą ar buvę verslininkų susidomėjimo objektu. Mažiau dėmesio skirta dar išlikusioms, bet sparčiai nykstančioms medinėms dvarų sodyboms.
„Tyrimai nesisteminiai, pavieniai, nekoordinuoti, išplaukiantys iš asmeninių tyrėjų ar naudotojų interesų. Dažniausiai jų nepakanka visavertėms dvarų išsaugojimo, atkūrimo ir įveiklinimo galimybėms, tyrimai retai tepasiekia plačią visuomenės auditoriją, mažai žinomi ir tarptautinėje erdvėje, nors galėtų svariai papildyti kultūrinį Europos žemėlapį vertingais lituanistinio paveldo pavyzdžiais“, – konstatuoja LMT studijos autoriai.
Dvarų paveldo įtraukimas į LMT finansuojamas priemones ir specialios programos sukūrimas sustiprintų tyrimų galimybes ir paskatintų mokslininkus tirti šį paveldą tarptautiniu mastu, atskleistų Lietuvos kultūrinio identiteto svarbą tarptautinėje mokslo bendruomenėje, sakoma studijoje.
Jautriausi objektai
I. Kačinskaitės teigimu, daugelio dvarų dėl jo prastos būklės išsaugoti neįmanoma, jie toliau nyksta, o iš kadaise fiksuotų 3,3 tūkst. dvarų šiuo metu į Kultūros vertybių registrą įtraukti tik 475 savo istorinę funkciją praradę dvarai.
„Tai, kas nyko, faktiškai nyko nei tiriant, nei fiksuojant. Nenaudojamos dvarų sodybos ir toliau nyksta. Todėl ir buvo atkreiptas dėmesys, kad būtent šiems dvarams reikalingi istoriniai, architektūriniai, archeologiniai, menotyriniai tyrimai, kad ši paveldo dalis neišnyktų be pėdsakų, be jokių tyrimų ar fiksavimo“, – aiškino Kultūros paveldo departamento atstovė.
Studijos autoriai pastebi, kad tyrėjai ir dvarų paveldo apsauga besirūpinančios institucijos atskiras dvarų paveldo sritis ar dalis yra palikusios už savo interesų ribų, vienos jų – mediniai dvarų statiniai, dvarų ūkiniai statiniai, bajorkaimiai.
Tai, kad jiems neskiriama dėmesio, iškreipia paties dvarų reiškinio suvokimą, formuoja neteisingą supratimą, kad dvarų paveldas visų pirma yra mūro architektūros ir vien „elitinės“, „profesionaliosios“, „aukštosios“ kultūros reprezentantas. Tačiau už šių interesų ribų palikta paveldo dalis yra suformuota iš neilgaamžių medžiagų (medienos, nedegto molio), todėl kyla didžiausia grėsmė ją negrįžtamai prarasti. Kaip vieną dramatiškų pavyzdžių studijos autoriai įvardija Šalčininkų rajone esantį Tabariškių dvaro svirną.
„Dvarų sodybos tiesiog nyksta akyse, tai bus neišvengiamas praradimas. Mūriniai ir moliniai pastatai dėl atmosferos poveikio griūva, netvarkomi parkai virsta mišku. Jeigu nesugebame visko išsaugoti, tai svarbu bent užfiksuoti tai, kas neturi perspektyvos išlikti“, – BNS pasakojo I. Kačinskaitė.
Šeimininkų vaidmuo
Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą už dvaro sodybos priežiūrą yra atsakingas savininkas (valdytojas). KPD tokiais atvejais taiko negatyvias administracinio poveikio priemones – teikia privalomus reikalavimus pašalinti pažeidimus, skiria baudas. Kraštutiniu atveju gali būti sprendžiamas klausimas dėl nuostolių dydžio skaičiavimo už nepriežiūrą ir paėmimo valstybės nuosavybėn (Kalnaberžės dvaro sodybos Kėdainių r. atvejis).
Tačiau stokojant teismų praktikos ir dėl teisės aktų neatitikimo, šiandien kraštutinės priemonės beveik netaikomos, kyla ir komunikacijos problemų – su kai kurių neprižiūrimų dvarų savininkais valstybės institucijos negali susisiekti. Pasitaiko atvejų, kai valdytojai yra socialiai remtini, neturi galimybių tvarkyti dvarų, tačiau nėra linkę atsisakyti nuosavybės.
Be to, Kultūros vertybių registras neturi sąsajos su Nekilnojamojo turto registru, todėl nėra galimybių nustatyti valdytojų tipologines grupes – tik nedaugelis dvarų turi vieną savininką. Tarp dvarų bendraurčių kyla nesutarimų ir pan.
Vis dėlto pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau dvarų atgaivinami, pritaikomi turizmui ar kultūrinėms veikloms: veikia kaip viešbučiai, muziejai, restoranai, koncertų salės ar privačios rezidencijos. „Tokie yra gyvenimui prikelti Zyplių, Aukštosios Kirsnos, Žemaitkiemio, Taujėnų, Pakruojo, Paliesiaus, Panemunės, Ilzenbergo, Burbiškių, Trakų Vokės ir daugelis kitų dvarų bei jų pastatų“, – geruosius pavyzdžius mini studijos autoriai.
Rengiami pavieniai dvarų išsaugojimo, restauravimo ir įveiklinimo projektai. Nors, apgailestaujama studijoje, daugelis šio pobūdžio tyrimų yra nepublikuoti, viešai neprieinami.
LMT studijos autoriai akcentuoja: geriausiai prižiūrimi – valstybei priklausantys sodybiniai ansambliai, kurie ne tik išsaugomi, bet ir kuria kultūrinę bei intelektinę pridėtinę vertę valstybės mastu (pavyzdžiui, Burbiškio dvaro sodyba Radviliškio r., Rokiškio dvaro sodyba Rokiškio r.).
Privačiame sektoriuje geriausiai sutvarkyti vidutinio dydžio sodybų profesionaliosios architektūros dvarų pastatai, atitinkantys savininkų finansinį pajėgumą ir kultūrinius poreikius (pavyzdžiui, Burbiškio dvaro sodyba Anykščių r., Lapšių dvaro sodyba Širvintų r.).
Augantis susidomėjimas dvarų išsaugojimu, restauravimu, pritaikymu ir jų reikšmės aktualizavimu rodo, kad šis paveldas išlieka svarbus ne tik mokslininkams, bet ir visuomenei.
Naujausi komentarai