Link viešumo

Skaitytojams pristatomas J. Franzen esė rinkinys „Kaip būti vienam“ - objektyvumo, pesimizmo ir optimizmo derinys. Išreikšdamas rūpestį dėl masinės kultūros, modernių technologijų veikiamos visuomenės, nepripažįstančios „jokių apribojimų“, ateities, autorius svarsto, ar žmogui, spaudžiamam „masine tapatybe“ iš visų pusių, įmanoma „išgyventi kaip individui“.

J. Franzen teigia, kad „depresija tapo madinga iki banalumo”.

Pasilikdamas teisę daryti įžvalgas apie „tamsiąsias pasaulio puses“, J. Franzen, užuot sakęs, kad „serga depresija“, bando sušukti „aš teisus!“.

Autorius padaro paradoksalų atradimą – vis dažniau peržengiama riba tarp viešumo ir privatumo, todėl „viešosios sferos pažeidimas praktiškai panašus į privačios sferos pažeidimą“ (P.47): kai šaligatvio viduryje (vieša erdvė) vidury baltos dienos šlapinasi vyras, nesmagiai jaučiasi pro šalį einantis praeivis; televizijoje (vieša erdvė) žmonės pasakoja tokius dalykus, kurie sukeltų nepatogumą nedidelėje draugijoje; mobilieji telefonai (privačios erdvės dalis) verčia klausytis pusryčių ar miegamųjų pokalbių nuotrupų, pvz., autobuse (vieša erdvė)... „Privatumas nebėra vertybė, jei nėra ko jam priešpriešinti“, - teigia J. Franzen.

Televizija, informacinės technologijos, kompiuteriai ir kita moderni technika „savinasi“ žmones, kaip aiškina J. Franzen, ne todėl, kad nereikalauja jokių vartotojo pastangų, ir ne todėl, kad jam pataikauja, o dėl to, kad „mes leidome technikai rūpintis mumis“ (P.190), pradėjome naudotis jos „teikiama terapija“ savo žinojimo skausmui palengvinti. Autorius pastebi, kad pašėlusioje visuomenėje, teigiančioje teises, laisves; kuriančioje nepriekaištingą įvaizdį; nurodančioje tobulo gyvenimo modelius ir pavyzdžius, – skausminga likti sąmoningam, todėl ir „pajuntamas noras svaigintis, pajusti paskutinio mados šauksmo šilumą“ (P.191)...

Apžvalgoje pateiktos citatos tikrai nėra esminiai esė knygos teiginiai. Neatsitiktinai pradžioje užsiminiau apie jos (knygos) objektyvumą – autorius tikrai nesitenkina vienareikšmiškais teiginiais, bet kokia kaina siekdamas įrodyti kokią nors tiesą, bet žvelgia į reiškinį iš visų pusių, todėl savaime ir be įtampos galima pereiti nuo depresyvaus pesimizmo prie ramaus optimizmo: „Moralinis nusidėvėjimas yra pagrindinis mūsų nacionalinio žavėjimosi technika produktas, ir dabar manau, kad nusidėvėjimas yra ne tamsa, o grožis, ne žūtis, o išsigelbėjimas. Kuo skubotesnė technikos raidos pažanga, tuo daugiau pasenusių atliekų. Ir jos nėra vien materialios“ (P.196).