Leidinys skiriamas žymiai Lietuvos dailės istorikei, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailės tyrinėtojai dr. Marijai Matušakaitei, minint jos 100-ąsias gimimo metines.

Iš dalies Kultūros paveldo departamento finansuotame leidinyje, be pratarmės, mokslinių straipsnių, pateikiamas ir gausiai iliustruotas mokslinis katalogas, kuriame pristatytos net 376 medinės plataus – XVI–XXI a. pr. – chronologinio laikotarpio prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių, muziejų ir privačių kolekcijų. Apie šią Lietuvos medinio paveldo dalį, jos saugojimo problemas – "Santakos" pokalbis su projekto vadove Ina Dringelyte (I. D.) ir leidinio sudarytojomis Asta Giniūniene (A. G.) bei Svetlana Poligiene (S. P.)

– Kaip kilo idėja sutelkti dėmesį būtent į prisikėlusio Kristaus skulptūras, o ne į kitų ikonografinių tipų atvaizdus Lietuvos bažnyčiose?

I. D.: Atsakyti į šį klausimą keliais žodžiais man nepavyks, reikia papasakoti apie nueitą ilgą kelią, atvedusį iki šiandien pristatomos knygos. Idėja sutelkti dėmesį į Prisikėlimą vaizduojančias Kristaus skulptūras nebuvo atsitiktinė, o logiška iki tol buvusių idėjų ir darbų tąsa.

Pirmiausia 2018 m. kilo mintis Lietuvos etnografijos muziejaus (LEM, tuo metu – Lietuvos liaudies buities muziejus) lankytojams koncentruotai ir vienoje vietoje parodyti tai, ko jie negali pamatyti bažnyčiose bet kuriuo metų laiku – t. y. parodyti tuos kūrinius, kurie yra susieti su konkrečiu liturginiu laikotarpiu ir būtent tik tuo laikotarpiu pastatomi bažnyčiose.

Pradėjome nuo Kalėdų liturginio laikotarpio ir pirmoji paroda, sumanyta kaip eksperimentas, buvo skirta Lietuvos bažnyčiose dar išlikusioms senosioms medinėms prakartėlėms – skulptūrinėms kompozicijoms, vaizduojančioms Jėzaus gimimą. Ši paroda, surengta muziejaus miestelio bažnyčioje, pasiteisino ir sukėlė didelį susidomėjimą, nes leido vienoje vietoje parodyti skirtingais laikotarpiais ir skirtingais stiliais medines prakartėles Lietuvos bažnyčioms kūrusių meistrų darbus. Gilinantis į šią temą, 2019 m. buvo surengta tęstinė paroda. Tokias parodas rengti paskatino ir dar viena labai svarbi priežastis – spartus šių prakartėlių nykimas, prasta jų būklė ir tai, kad, tapusios „nemadingomis“, jos buvo keičiamos menkaverčiais masinės gamybos pakaitalais.

Po šių parodų matėme prasmę ir toliau tęsti tiriamąją parodinę veiklą, susijusią su Lietuvai reikšmingo bažnytinio paveldo tyrimu ir pristatymu visuomenei. Mintys natūraliai nukrypo į Velykų liturginį laikotarpį ir medines prisikėlusio Kristaus skulptūras, kurios yra svarbiausio krikščioniškojo tikėjimo įvykio – Prisikėlimo – simbolis ir vizualizacija. Argumentai, rengiant šią parodą, išliko tokie patys, kaip ir rengiant abi senųjų medinių prakartėlių ekspozicijas: prisikėlusio Kristaus skulptūros bažnyčių altoriuose išstatomos ir lankytojams matomos tik trumpą Velykų laiką, tad žmonės neturi galimybių kitu metu pamatyti šiuos bažnyčiose saugomus kūrinius. Antra svarbi priežastis, motyvavusi imtis šio darbo, – noras pamatyti, kokia apskritai šių dar išlikusių bažnyčiose medinių skulptūrų būklė.

Vincas Svirskis. Prisikėlusio Kristaus skulptūra iš Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejaus / J. Mocevičiūtės nuotr.

2021 m. vasarą prasidėjo intensyvūs ekspediciniai darbai, pradžioje siekiant įgyvendinti tik pirminį tikslą – būsimai parodai iš Lietuvos bažnyčių atrinkti įdomiausias ir būdingiausias išlikusias medines prisikėlusio Kristaus skulptūras. Po metus trukusio tyrimo paaiškėjo, kad be pagalbos išsiversti bus sunku, tad 2022 m. bendradarbiauti pakviečiau patyrusias Kultūros paveldo centro (dabar – Kultūros paveldo tyrimų valdyba) specialistes dr. Astą Giniūnienę ir Svetlaną Poligienę, kurios ir anksčiau ne kartą talkino ir konsultavo įvairiais klausimais.

Prisikėlusiųjų parodai, iš dalies finansuotai Lietuvos kultūros tarybos, kolegialiai buvo atrinktos 48 medinės prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Kauno arkivyskupijos, Kaišiadorių, Vilkaviškio, Telšių, Panevėžio ir Šiaulių vyskupijų bažnyčių – tiek tegalėjo sutalpinti nedidelė LEM miestelio bažnyčios koplyčios erdvė. 2022 m. paroda muziejuje „Mirtį nugalėjęs. Medinės prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių: stilių ir raiškos kaita“ (ekspozicijos autorė – muziejaus architektė Neringa Norvaišaitė) buvo pirmasis bandymas Lietuvoje atskleisti šio ikonografinio tipo skulptūrų įvairovę ir apibendrinti šios temos paveldą Lietuvos bažnyčiose, kuris iki tol buvo tyrinėtas tik fragmentiškai.

Kaip nurodoma knygos pratarmėje, parodoje buvo eksponuoti meniniu ir ikonografiniu požiūriu itin vertingi kūriniai, apimantys plačią meistrystės skalę – nuo individualios profesionalios iki vietinio dievdirbio primityvios raiškos ir platų chronologinį laikotarpį – nuo seniausių XVI–XVII a. skulptūrų iki sovietinio laikotarpio kūrinių.

Peržiūrėjus Lietuvos bažnyčiose saugomą senųjų medinių prisikėlusio Kristaus skulptūrų palikimą įsitikinta, koks aktualus ir kaip laiku atliktas tai buvo darbas: Lietuvos bažnyčiose šių skulptūrų lieka vis mažiau – dažnai jos grubiai perdažomos, keičiamos gipsinėmis, metalinėmis ar net plastikinėmis figūromis. Pasitaikė atvejų, kai senos skulptūros buvo pakeistos kopijomis, originalams galbūt jau patekus į privačias kolekcijas, arba bažnyčioje ant altoriaus išstatomas gipsinis Prisikėlusysis, senajam mediniam baigiant sudūlėti palėpėje. Taigi, pasiruošimas parodai leido įvertinti dabartinę nedžiuginančią senųjų medinių prisikėlusio Kristaus skulptūrų būklę – išlaikiusių autentišką pirminį vaizdą Lietuvos bažnyčiose jų belikę vienetai.

Po parodos parengtas katalogas ir virtuali paroda apėmė tik eksponuotus kūrinius – t. y. mažą dalį visos bažnyčiose peržiūrėtos ir surinktos medžiagos. Tada ir buvo nutarta tęsti tiriamąjį darbą ir parengti mokslinį leidinį apie Lietuvoje išlikusias medines Prisikėlusiojo skulptūras. Kultūros paveldo departamentas 2023 m. iš dalies finansavo leidinio parengimą, o 2024 m. – leidinio papildymą skulptūromis, esančiomis Lietuvos muziejuose, privačiose kolekcijose ir knygos atspausdinimą.

Sunku net įsivaizduoti, koks milžiniškas krūvis teko kolegėms A. Giniūnienei ir S. Poligienei, pasiryžusioms parengti didžiulės apimties mokslinio katalogo medžiagą, bet tai jau jų pasakojimas. O aš baigdama autorių vardu tariu nuoširdų ačiū leidinio dailininkei Skaistei Ašmenavičiūtei ir kalbos redaktorei Ilonai Čiužauskaitei už kruopštų darbą.

Nežinomas skulptorius. Eišiškių bažnyčios prisikėlusio Kristaus skulptūra. / A. Giniūnienės nuotr.

– Kokius didžiausius iššūkius patyrėte rinkdamos ir katalogizuodamos skulptūras iš įvairių Lietuvos bažnyčių, muziejų ir privačių kolekcijų?

S. P.: Užsibrėžtas tikslas buvo maksimaliai ambicingas – siekta surinkti visas Lietuvos bažnyčiose išlikusias medines Prisikėlusiojo skulptūras. Pradėta nuo parodoje eksponuotų 48 kūrinių. Tęsiant tyrimą, per dvejus metus surinkti ar patikslinti duomenys apie 328 kūrinius, saugomus bažnyčiose, muziejuose ir privačiuose rinkiniuose. Kiekvieną iš jų reikėjo apžiūrėti (dažniausiai tai buvo daroma vietoje), išmatuoti, nufotografuoti, peržiūrėti literatūrą, ikonografinę medžiagą, šaltinius ir pan. Vėliau šią gausią, ikonografiniu ir plastinės raiškos požiūriu margaspalvę paveldo dalį reikėjo suklasifikuoti ir suskirstyti, pasirinkti tinkamą katalogo struktūrą, bandant kiekvienam kūriniui surasti vietą.

Absoliuti dauguma kataloge pateikiamų kūrinių publikuojami pirmą kartą, pateikiamos jų metrikos, signatūros, iškeliamos atskirų kūrinių autorystės hipotezės ir kt.

Darbo eigoje pati katalogo struktūra ir pateikiamų duomenų apimtis nuolat kito. Tai lėmė ne tik sukauptų duomenų gausa, bet ir šių liturgijoje naudotų skulptūrų specifika – dažnai kilnojami drožiniai susidėvėdavo ir vietoje pažeistų, netinkamų naudoti kūrinių provincijos meistrai mėgo drožti ne tik autentiškas, bet ir senųjų skulptūrų kopijas, kartotes, savitas interpretacijas... Šio laikui imlaus darbo rezultatas – skaitytojams pateikiamas katalogas, kuriame chronologine seka skulptūros suskirstytos į septynis skyrius. Kiekviename jų stengtasi išskirti konkretų laikmetį reprezentuojančius kūrinius, ikonografinius tipus, vaizdžiai iliustruojančius prisikėlusio Kristaus atvaizdo genezę, taip pat pristatyti jų sekinius – vėlesnes kopijas, kartotes. Absoliuti dauguma kataloge pateikiamų kūrinių publikuojami pirmą kartą, pateikiamos jų metrikos, signatūros, iškeliamos atskirų kūrinių autorystės hipotezės ir kt. Kartu tai nėra galutinis, bet ateities tyrimams reikšmingas darbas, kurį bus galima plėsti, tikslinti, taisyti, tobulinti.

– Ar tyrimų metu atradote unikalių, iki šiol nežinotų skulptūrų, kurios ypač nustebino savo menine verte ar raiškos būdu?

S. P.: Neabejotinai, taip. Profesionalumu, subtilia plastika išsiskiria XVII a. 2-osios pusės Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo ir vos vėlesnės Raguvos bažnyčios skulptūros, manieringu judesiu žvilgsnį traukia viena seniausių Vilkaviškio vyskupijos skulptūrų, aptikta Šeštokuose. Įtaigus Prisikėlusiojo atvaizdas iš Čedasų (dabar saugomas Rokiškio bažnyčios klebonijoje) galėjo išlikti iš XVII a. Čedasuose stovėjusios šventovės. Atstatytoje Labanoro bažnyčioje rasta XVII a. datuojama gruboka Prisikėlusiojo skulptūra čia perkelta iš netoliese esančios Kuktiškių bažnyčios varpinės.

Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje (LNDM) saugoma išskirtinės plastikos Prisikėlusiojo skulptūra, kaip matyti iš įrašo pjedestale, čia pateko iš tarpukariu Vilniuje veikusio Baltarusijos muziejaus (Белaрускi музей). Kūrinys įdomus ir kitu aspektu – jo drožybos pobūdis artimas Lvivo mokyklos skulptorių darbams. Senoji Jūžintų bažnyčios (dabar – Rokiškio krašto muziejuje) skulptūra savo plastika primena Latvijos meistrų drožinius.

Nežinomas skulptorius. Lauksodžio bažnyčios prisikėlusio Kristaus skulptūra. / A. Giniūnienės nuotr.

Atskirai paminėtina pagal vieną modelį – Vilniaus arkikatedroje saugomą veikiausiai atvežtinį kūrinį – drožtų Prisikėlusiojo skulptūrų grupė. Būtent šios ikonografijos prisikėlusio Atpirkėjo skulptūras bažnyčioms kūrė XIX a. Vilniuje dirbę profesionalūs meistrai. Ankstyviausias žinomas šios ikonografijos kūrinys – italų kilmės skulptoriaus Pranciškaus Andriolio 1822 m. Giedraičių bažnyčiai sukurta skulptūra.

Netikėtu atradimu leidinio sudarytojoms tapo garsaus dievdirbio Vinco Svirskio Prisikėlusiojo skulptūra 1984 m. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus įgyta iš privataus asmens. Beje, pastaroji skulptūra nebuvo publikuota LNDM 2019 m. parengtame Vinco Svirskio kūrybai skirtame leidinyje. Iki šiol tebuvo žinomas vienintelis šios ikonografijos dievdirbio darbo drožinys – sovietmečiu valstybės saugomu objektu paskelbta Prisikėlusiojo skulptūra iš Paberžės. Tipologiniu požiūriu įdomi beveik žmogaus ūgio (155 cm) XX a. 1-ojoje pusėje profesionalaus meistro darbo skulptūra rasta Šėtos bažnyčioje. Mažiausia – vos 30 cm aukščio Prisikėlusiojo skulptūra saugoma Tauragės krašto muziejuje. Jos autorė – vietos tautodailinkė Ona Liuksaitytė-Paulauskienė.

– Kaip keitėsi Prisikėlusio Kristaus vaizdavimas skirtingais laikotarpiais nuo XVI iki XXI a. Lietuvoje? Kokios tendencijos labiausiai išsiskyrė?

A. G.: Iš pirmo žvilgsnio panašiai atrodančios Prisikėlusio Kristaus skulptūros skiriasi, jos atspindi įvairiose epochose akcentuojamus teologinius, prasminius akcentus, stilių kaitą ir individualią skulptorių raišką. Liturginio Prisikėlusio Kristaus atvaizdo kanoninė ikonografija susiformavo ir įsitvirtino gotikos laikotarpiu – Kristus vaizduojamas ilgu, ties krūtine praskleistu apsiaustu, dešine ranka laiminantis, kairėje – laikantis pergalės simbolį-vėliavą.

Gotikos laikotarpio ikonografija kildinama iš evangelinių susitikimo su šv. Marija Magdaliete, pasirodymo apaštalams scenų. Ryškiausi internacionalinės gotikos pavyzdžiai – Kretingos, Akmens bažnyčių skulptūros. Šios švelnaus veido, liaunos S raidės pavidalo Kristaus figūros, įsuptos į klostuotus apsiaustus, įkūnija šv. Bernardo Klerviečio „Giesmių giesmės“ įkvėptą, Jėzaus kaip mistinio sielos jaunikio atvaizdą. XVII a. vietinių meistrų, perėmusių gotikos ikonografiją, skulptūrose naratyvinių užuominų nebelikę – šie statiški, frontalūs, mąsliais, prikaustančiais žvilgsniais Prisikėlusieji žavi archajiška ramybe.

Nežinomas skulptorius. Kretingos bažnyčios prisikėlusio Kristaus skulptūra. / LNDM nuotr.

Per atvežtinius kūrinius Lietuvą pasiekė ir manieristinių bruožų išdidžiai žengiančio Prisikėlusiojo ikonografija. Išliko kelios raiškios šio tipo Raudėnų, Šeštokų, Kaltanėnų bažnyčių skulptūros.

Nuo XVII a. pab. tolydžiai įsitvirtina barokinis triumfuojančio, pergalingo Kristaus atvaizdas. Šią grupę reprezentuoja Kietaviškių bažnyčios tvirta tarsi viesulo įsukta figūra, kuri, atsispyrusi nuo postamento, rodos, tuoj pakils, taip pat panaši, tik frontali Eišiškių bažnyčios skulptūra. Nuo XVIII a. vid. pergalės prieš mirtį idėjai sustiprinti pasitelkiamas pirmųjų tėvų gundymo, nuopuolio ir mirties leitmotyvas. Jį simbolizuoja postamentuose įkomponuoti kaukolės, angies, obuolio, žemės rutulio simboliai. Vėlyvojo baroko kūriniuose švelnėja Prisikėlusiojo atvaizdų dramatizmas, dyla ir rungimosi su mirtimi pėdsakai. Tai gana elegiški, Prisikėlimo viltį žadinantys atvaizdai. Ryškiausi kūriniai – LEM įgyta europinio lygio Prisikėlusiojo skulptūra ir ypač meistriška, artima Lvivo skulptūros mokyklai, tarsi iš mirties gniaužtų pabudusio Kristaus skulptūra, saugoma LNDM.

Išganytojo ikonografijos raidoje pasireiškė ir pasaulietinėje dailėje plitęs rokoko stilius. Tokios Velykų skulptūros atliepė šv. Pauliaus išreikštą džiugesį: „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ (1 Kor 15, 55). Europoje jos vadinamos šokančio Prisikėlusiojo atvaizdais. Lietuvoje jų išliko nedaug, bet jos stulbina nepaprastai laibomis, atlošto torso, balansuojančiomis ant kaukolės viršugalvio skulptūromis (dabar saugomos muziejuose). Jose vietoj įprasto geometrinio postamento matome skrynią su antspaudu, simbolizuojančią Kristaus nugalėtą / užanspauduotą – mirtį.

Prisikėlusio Kristaus ikonografinėje genezėje būtina išskirti du svarbiausius modelius, kuriais buvo sekama visą XIX a. Vienas jų – skulptoriaus Tomo Podhaiskio vėlyvojo baroko ikonografinis tipas, kuris daugiausia paplito Žemaičių vyskupystėje. Šių skulptūrų platus Prisikėlusiojo gestas nekanoninis – laikanti vėliavą kairioji ranka iškelta aukščiau už dešinę. Netradicinę pergalės gesto interpretaciją galėjo įkvėpti flamandų baroko meistro Peterio Paulo Rubenso (1577–1640) šios temos paveikslo grafinė reprodukcija. Kito populiaraus modelio pirmavaizdžiu veikiausiai buvo Vilniaus arkikatedros liturginė Prisikėlusiojo skulptūra. Šią romią, kontrapostu stovinčią, siaura klubjuoste pridengtą antikizuotą figūrą kopijavo Vilniuje dirbę, akademinį išsilavinimą turintys meistrai – Pranciškus Andriolis, Vincentas Balzukevičius, Abdonas Zimodra, Fabijonas Ostrovskis ir kiti. Daugelis jų priklausė Vilniuje veikusiam skulptorių-auksintojų cechui.

Nuo XIX a. II p. Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, Prisikėlusio Kristaus atvaizdo raidai didelį poveikį turėjo nazarėnų dailė, siekusi panaikinti baroko teatrališkumą, klasicizmo sekuliarumą, kitas ikonografines apnašas ir sugrąžinti atvaizdui tikrąjį sakralumą ir taurumą. Tipizuoto „idealaus“ atvaizdo sklaidą paspartino plitusios litografijos, devociniai paveikslėliai. Ši ikonografija įsitvirtino ir vyravo visą XX a., ji tebegaji iki šių dienų. Įdomesniais šio atvaizdo interpretaciniais niuansais pasižymi žinomų tautodailininkų kūriniai.

Nežinomas skulptorius. Prisikėlusio Kristaus skulptūra iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus. / A. Giniūnienės nuotr.

– Kiek pavyko identifikuoti konkrečių meistrų ar dirbtuvių, sukūrusių šias skulptūras? Ar galite išskirti kelis svarbiausius vietinius meistrus?

S. P.: Išties nemažai – daugiau nei 20. Pirmiausia minėtinos naujai išaiškintų profesionalių skulptorių, provincijoje dirbusių meistrų ir dievdirbių skulptūros. Dinamišku judesiu, raumeningu kūnu, ryškiais kaulėtais veido bruožais išsiskiria T. Podhaiskio kūriniai iš Varnių, Pavandenės ir Kelmės bažnyčių. 1809 m. profesionalus skulptorius Juozapas Paškevičius Prisikėlusiojo skulptūrą išdrožė Veisiejų bažnyčiai. Plastinės raiškos ypatumai leistų šiam autoriui priskirti ir netoliese esančioje Krikštonių bažnyčioje išlikusį šio siužeto dirbinį. Dailiai modeliuotoje Prisikėlusio Kristaus skulptūroje iš Prienų rastas Varšuvoje dirbusio Juzefo Baltazaro Prašausko parašas su 1894 m. data. Žemaitijoje dirbęs Feliksas Gedvilas padirbdino Lomių bažnyčios skulptūrą. Joniškėlio apylinkėse gyvenusio ir kūrusio dievdirbio Silvestro Merkelio drožtas Prisikėlusiojo atvaizdas išliko Krikliniuose. Kaunatavos bažnyčioje rastos skulptūros autorystė skirtina XIX a. pab.–XX a. I p. Telšių krašte kūrusiam Kazimierui Mockui. XIX a. Užakmeniuose gyvenusio ir šių apylinkių Svirskiu vadinto dievdirbio Jono Balsaičio-Drugelio drožtas Prisikėlusiojo atvaizdas rastas Varlaukio bažnyčioje. Naujai atributuota Pranciškaus Mikutaičio skulptūra, signuota drožėjo inicialais, išliko Sintautuose ir kt. Tyrimo metu identifikuota vienuolika vilniečio skulptorius Vincento Balzukevičiaus (1835–1907) kūrinių. Tik du iš jų specialistams buvo žinomi. Iš kataloge pristatomų trylikos Jono Danausko darbų net dešimt skelbiami pirmą kartą.

Prisikėlusiojo skulptūros skiriasi, jos atspindi įvairiose epochose iškeliamus teologinius, prasminius akcentus, stilių kaitą ir individualią skulptorių raišką.

Dirbtuvinės produkcijos gaminių gausoje išsiskiria profesionaliose, tiesa, kol kas neidentifikuotose dirbtuvėse, drožti kūriniai – jų išliko Telšių vyskupijos Grūšlaukės ir Palangos šventovėse. Ankstyviausias išaiškintas šio tipo dirbinys – veikiausiai kaimyninėje Lenkijoje 1878 m. įgyta skulptūra iš Kudirkos Naumiesčio bažnyčios. Kūrinio įgijimo datą liudijintis įrašas aptiktas 1878 m. balandžio 17 d. bažnyčios pajamų-išlaidų knygoje. Skriaudžių bažnyčioje išlikusi Prisikėlusiojo skulptūra, kaip matyti iš pjedestale esančio įrašo, įgyta tėvo ir sūnaus Strakačių (T. Strakacz I syn) dirbtuvėje, įkurtoje dar 1835 m. ir savo komercine veikla besiorentavusioje į Rusijos imperijos Šiaurės vakarų kraštus. Šiauliuose dirbusio ir čia savo dirbtuves turėjusio Jono Mrozinskio kūrinių rasta Viešintų, Vaškų, Trakų bažnyčiose. J. Mrozinskio dirbtuvėms taip pat priskiriamos Anykščiuose ir Šaukėnuose išlikusios skulptūros.

– Kaip medžio drožiniuose atsispindi liaudies meistrų (dievdirbių) ir profesionalių drožėjų darbo skirtumai?

A. G.: Provincialių meistrų kūrybos skalė labai plati – nuo savamokslio dievdirbio iki pasimokiusio meistro, kartais mažai besiskiriančio nuo profesionalaus meistro. Šios skulptūros nepaklūsta įprastam grupavimui pagal laikotarpį, stilių ar pan. Mat liaudies meistrams pavyzdžiais buvo savo parapijos ar kaimyninėje bažnyčioje matyta dažniausiai profesionalaus meistro liturginė skulptūra. Nelygu, koks tai buvo kūrinys, – sunykusi gotikinė, baroko ar kaimyninės parapijos dirbtuvinė skulptūra. Droždamas meistras galėjo turėti ir klebono duotą paveikslėlį.

Pats sunkiausias uždavinys anatomijos neišmanantiems liaudies meistrams buvo drožti apnuogintą skulptūrą, tai rodo baroko ar akademiško klasicistinio modelio sekiniai. Tačiau ir šį negebėjimą jie kompensuodavo įdomiai traktuodami judesius. Pavyzdžiui, pagal plitusį baroko pavyzdį išdrožtoje Ubiškės bažnyčios skulptūroje vietoj natūralaus Kristaus žingsnio matome keistoką reveransą. Liaudies meistrų kūriniuose kur kas daugiau išmonės nei profesionalų drožiniuose. Akivaizdi iliustracija – unikali Lauksodžio bažnyčios skulptūra – joje Prisikėlęs Kristus pavaizduotas didelėmis pėdomis atsispiriantis nuo pusiau žmogaus, pusiau sparnuoto drakono pavidalo gundytojo, abiejose rankose laikančio žnyples. Liaudies meistrai ypač mėgo drožti tokius simbolius, kaip pro kaukolės akiduobę besirangantį žaltį; taip pat skulptūras paįvairinti detalėmis – pavyzdžiui, Išganytojo figūrą užkelti it paminklą ant kolonos (Švedriškės bažnyčia), karstelio (Krosnos bažnyčia), skrynios. Kūrinių meninė išraiška priklausė nuo įgimto talento, formų ir plastikos pajautos.

Unikali dievdirbio Vinco Svirskio Prisikėlusiojo skulptūra, atpažįstama pagal autoriaus braižą, elegišką kūrinio nuotaiką, smulkučių sruogų supantį ilgesingą pailgą veidą, jo pomėgį subtiliai ornamentuoti ir faktūra suvirpinti paviršius. Pjedestale skulptorius taip pat išdrožė žalčio su obuoliu motyvą, bet vos pastebimą, nežymų, tarsi norėdamas visą dėmesį sutelkti į Prisikėlusįjį. Galima išvardyti daug įdomių liaudies skulptūrų, kurios stebina charakteringa stilizacija, nerangių ar liesučių figūrų deformacija, skaptavimo būdu, o ypač nuoširdumu, žmogiškai miela veido išraiška. Šių savybių, individualumo ir vidinės šilumos pasigendame akademinėse kopijose, ypač XIX a. II p. serijiniuose drožiniuose.

Nežinomas skulptorius. Prisikėlusio Kristaus skulptūra iš Kauno arkivyskupijos muziejaus. / A. Giniūnienės nuotr.

– Kokią įtaką Lietuvos Prisikėlusio Kristaus skulptūroms turėjo kaimyninių šalių tradicijos ir Europos meno tendencijos? Kuo Lietuvos medinės Prisikėlusio Kristaus skulptūros išsiskiria Europos krikščioniškojo meno kontekste?

A. G.: Lietuvoje išliko įvairių laikotarpių, stilių, aukštos meninės kokybės Prisikėlusio Kristaus skulptūrų, kurios atspindi bendras europines vaizdavimo tradicijas ir sąveikas. Vietiniai skulptoriai rinkosi tinkamą atvežtinį, laikmečio dvasią atliepiantį variantą. Visgi apie Lietuvos Prisikėlusiojo liturginių skulptūrų savitumus ir skirtumus Europos krikščioniškojo meno kontekste kalbėti dar anksti, nes kitų šalių šios srities paveldas dar nesulaukė reikiamo specialistų dėmesio. Remiantis turima medžiaga, galima pastebėti tik ryškesnių tendencijų.

Lietuvoje išlikusių skulptūrų vaizdavimas artimesnis Vakarų ir Vidurio Europos žemiškesnei traktuotei, kildinamai iš Prisikėlimo, Kristaus pasirodymų Marijai Magdalenai, apaštalams (po Išganytojo kojomis žemės, uolos pavidalo, geometriniai, simboliais papildyti pjedestalai). Pietų Europoje dominavusios vizijinio pobūdžio, ant debesų postamento skulptūrų tipas Lietuvoje išpopuliarėjo tik XIX a. pab., kartu su dirbtuvinių skulptūrų importu. Turimomis žiniomis minėtų modelių – T. Podhaiskio ir Vilniaus arkikatedros atvaizdų analogų Europoje aptikti nepavyko, bet tai nereiškia, kad jie nebuvo žinomi už Lietuvos ribų. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus, retesnius ikonografinius tipus. Be abejo, aptartoje panoramoje reikšminga vieta tenka savitomis variacijomis ir interpretacijomis pasižyminčiai vietinių provincijos meistrų kūrybai.

– Kokia yra šių medinių skulptūrų išsaugojimo būklė šiandien? Kokių konservavimo iššūkių jos kelia?

S. P.: Sukaupti duomenys leido įvertinti bendrą dabartinę, specialistų nedžiuginančią senųjų medinių Prisikėlusio Kristaus skulptūrų būklę. Dėl dažno kilnojimo, laiko ar netinkamo saugojimo daugelis jų gerokai nukentėjusios – nulūžusios, naujai išdrožtos rankos, prarastos vėliavėlės, galvas puošę spindulių nimbai, aptrupėję pjedestalai. Geros būklės kūrinių, išsaugojusių autentišką polichromiją, Lietuvos bažnyčiose liko vienetai. Kitų išvaizdą pakeitė nekokybiški atnaujinimai ir vėlesnė keliasluoksnė polichromija, dažnai niveliavusi subtilią drožybą, keitusi kūrinių išvaizdą ir emocinę išraišką. Senuosius atvaizdus ilgainiui keitė nauji, to meto skonį atliepiantys, patrauklesni, dažniausiai – masiškai plitę tiražuoti dirbtuvių kūriniai. Kalbant apie šios ikonografijos skulptūrų paveldą, verta paminėti įdomų Čekiškės bažnyčios atvejį. XVII a. II ketv. senoji, nebenaudojama skulptūra buvo saugiai priglausta pagalbinėje patalpoje (dabar saugoma Kauno arkivyskupijos muziejuje), o Velykų liturgijai naudojama pagal jos pavyzdį XIX a. išdrožta kopija. Deja, kitose bažnyčiose senųjų drožinių neišliko, vietoj jų rasti naujadarai, imituojantys archajišką ikonografiją ir drožybos pobūdį – tokios yra Užvenčio ir Viekšnalių bažnyčių skulptūros.

Senos Prisikėlusiojo skulptūros būta ir Karklėnų bažnyčioje – ji fiksuota Mečislovo Sakalausko nuotraukoje ir sovietmečiu buvo paskelbta vietinės reikšmės dailės paminklu. Tiesa, pastaruoju metu stebima tendencija, kai dingusiais laikyti bažnytinės dailės kūriniai, o atskirais atvejais netgi buvę (ar esantys) valstybės saugomų objektų sąrašuose, aptinkami privačiose kolekcijose. Tokia yra skulptūra iš Alizavos bažnyčios, dabar saugoma privačiame rinkinyje. 1960 m. minėta skulptūra užfiksuota Kultūros paveldo tyrimų valdybos archyve esančioje Jono Grambos nuotraukoje. Kitos tame pačiame rinkinyje saugomos ir XVII a. datuojamos skulptūros kilmė nenustatyta, kaip ir beveik dviem šimtmečiais vėlesnio savamokslio drožėjo darbo kūrinio iš kito privataus rinkinio. Gerokai liūdnesnis Prisikėlusiojo skulptūrų iš Labanoro ir Balbieriškio bažnyčių likimas – abi jos sudegė per bažnyčiose kilusius gaisrus. Leidinyje pateikiamos archyvinės šių kūrinių nuotraukos.

**

Tikroji knygoje aptartų skulptūrų paskirtis – simbolinė, jos yra svarbiausios krikščioniško tikėjimo tiesos – Kristaus Prisikėlimo – ženklas. Knygos autorės linki, kad skaitytojai, žvelgdami į negandas, karus, įvairias pervartas išgyvenusias Prisikėlusiojo skulptūras, pasisemtų vilties – „Juk Kristus numirė ir atgijo, kad būtų gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats“ (Rom 14, 9).