Parodos

Medžio lapais šlamantis D. Varkalio metalas

„Nebus tautos, jei nebus tautodailės“,- priminė Dionyzas Varkalis per savo parodos atidarymą tautodailininkų salone „Marginiuose“. Ekspozicija kukli eksponatų skaičiumi, tačiau duodanti erdvės minčiai. D. Varkalio meniniai darbai sunkokai „įtiktų“ senajai tradicinei tautodailei. Jis – kruopštus juvelyras, liejikas ir kalvis, ieškantis savo technologijų meninei metalo kalbai išgauti.

Nevengia modernizmo

Čia veikiau galima įvertinti Dionyzo Varkalio, kaip menininko, galimybes ir dar kartą įsitikinti, kokių nepalaužiamų pilietinių nuostatų laikosi šis žmogus. Negausiuose eksponatuose metalo žvilgesiu skamba ir tiesiog balsu šnara medžio lapai, skleidžiasi trapi gėlė, kurios žiedo plaukelyje švyti mažai kam pastebimas brangakmenis.

Parodoje – ir tikra karo meto bombos skeveldra, paimta iš Klaipėdos griuvėsių. Po ja šviečia „Amžinoji ugnis“. Greta – metalo kompozicija, skirta visiems, kas gyveno Klaipėdoje iki 1944-ųjų spalio, ir jų likimams. Nuo karo ugnies išsilydęs metalas, vaikiški žaislai ir jautriai iškaltas pagarbos vainikas.

Kiti eksponatai - vokiečių karininko šalmas ir durklas, grakštus pastatomas geltono metalo šviestuvas – gėlė, besisukanti lapota šaka, ant kurios kabo to paties autoriaus juvelyriniai dirbiniai. Gamta – amžinoji meilė. Karas – didžiausioji žmogaus beprotybė... Prie kiekvieno savo kūrinio Dionyzas Varkalis galėtų pridėti ir asmeninių išgyvenimų srautą. Dionyzas Varkalis, menininkas, sakėsi nevengiąs ir modernizmo, o klasika visada - pagrindas.

Didžioji meilė

- Jis gali ir galiūnus vėjus atremti, ir ploniausią gėlės žiedo pūkelį paauksuoti. Tai didžių galimybių žmogus. Klaipėda turi didžiuotis, turėdama tokią asmenybę, nusipelniusią būtent šiam kraštui, - kalbėjo kūrybos draugas ir bendražygis, žymus miesto laikrodininkas Viktoras Ivanauskas. Abu daug dirbo, kol buvo atidarytas Klaipėdos laikrodžių muziejus.

Dionyzas Varkalis nesureikšmina, kad dalyvavo 15 bendrų parodų, kad ši – trečia - autorinė, kad dirba su įvairiomis juvelyrų ir metalo meno medžiagomis. Ekskursijų vadovė Janina Narijauskienė D. Varkaliui įteikė gėlių puokštę už tą didelę meilę Mažajai Lietuvai. Mažoji Lietuva iš tiesų yra didžioji Dionyzo Varkalio meilė. Jį visam gyvenimui sukrėtė likimas Klaipėdos krašto žmonių, kurių tragedijos likučius dar pats rado šiltus.

- Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos istorija – viena tragiškiausių. Klaipėdoje gyveno kuršiai, prūsai, lietuviai, vokiečiai. Kas su jais buvo padaryta? O vėliau - ir su jų kapinėmis? Pusę gyvenimo pašvenčiau jūrai, o kitą pusę - menui ir Mažajai Lietuvai, - pats apie save kalbėjo Dionyzas Varkalis.

Nusivylė politika

Menininkas yra surinkęs didelę kolekciją muziejinių Mažosios Lietuvos vertybių. Jo pastangomis išsaugota daug meninės kalvystės dirbinių, atidarytas Kalvystės muziejus – bene vienintelis toks Europoje. Asmeniškai surinktų eksponatų vertė ir gausa veržėsi į šviesą. Reikėjo rasti, rekonstruoti ir pritaikyti tam tinkamas patalpas. Be viso kito, čia reikėjo ir didelio fizinio darbo. Kiek galėdamas visur padėjo Dionyzo brolis Česlovas.

Pirmojo Sąjūdžio metais Dionyzas Varkalis buvo nepriklausomybės vėliavnešys. Vėliau, nusivylęs politika, atsiribojo nuo tuštybės ir intrigų, tačiau neatsisakė pilietinio aktyvumo. Ne tik įsteigė muziejų, bet ir daug jėgų skiria gyvosios istorijos pamokoms miesto moksleivijai, surengė gausybę gyvosios istorijos pamokų.

Traukė jūra

Dionyzas Varkalis liepos mėnesį paminėjo 70 metų sukaktį. Gimė jis gražiame Pagermančio kaime, šalia Germanto ežero Telšių rajone. „Nuo vaiko dienų pamėgau vandens stichiją – traukė jūra kaip kažin kas“, - prisimena menininkas. Pasiekė Klaipėdą - ėjo į jūrą laivų mechaniku. Tautodailininkų sąjungai priklauso nuo 1966 metų. Laisvu klausytoju lankė dailės mokyklą, metalo meno srityje stažavosi Peterburge ir Vokietijoje. Turėjo ir didelių asmeninių sukrėtimų, ypač dirbdamas jūroje. Ne kartą Bangpūčio žiauriai gąsdintas ir daužytas, vis dėlto liko gyvas. Gal žūtbūtinė akistata su vandenyno stichija ir įpūtė Dionyzui Varkaliui tą dvasios ugnį, kuri liepsnoja neblėsdama ir dovanoja miestui ne vienadienių vertybių.

Paroda „Marginiuose“ – tik įžanga į kitą, žymiai didesnę, skirtą Dionyzo Varkalio jubiliejui, kurią vėliau ketinama surengti Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.