MENOTYRININKĖ: NEPRISLĖKIME MIRUSIOJO AKMENIU

Neapkraukime mirusiųjų dideliais paminklais, krūvomis vainikų ir gėlių, nenaikinkime medžių, žolės. Taip ragina daugiau nei 20 metų kryžius, apeigas kapinėse tyrinėjanti garsi menotyrininkė Jolanta Zabulytė. Jos teigimu, pagerbiant mirusįjį svarbiausia – ne forma, bet turinys.

Degino senus kryžius

"Per Visų šventųjų dieną ir Vėlines akį rėžia vartojimo kultūra", – atsiduso J.Zabulytė. – Tomis dienomis kapai ypač perkrauti gėlių ar šiukšlėmis virstančių plastikinių žibintų. Ugnis – gražu, tačiau kai ji tikra. Dabar kapinėse matau prekybos gyslelę, formą, bet ne turinį."

Ar daugiau gėlių, vainikų, kurie tarsi dar labiau slegia mirusįjį, žvakių – didesnė pagarba? Žinoma menotyrininkė neabejoja – ne!

Liūdnai konstatuoja faktą, kad žmonės tai daro ne dėl mirusiųjų, bet dėl savęs, tarsi patenkindami savo ego, pasiduodami vartojimui, konkuruodami tarpusavyje.

"Svarbiausia – ne forma, kaip yra dabar, bet turinys, kaip būdavo seniau", – dar kartą pabrėžė mokslų daktarė J.Zabulytė.

Menotyrininkė pastebėjo, kad ir dabar Marcinkonyse ir kai kuriose kitose Lietuvos, daugiausia – Dzūkijos vietose, per Vėlines kapinėse būdavo kūrenamas laužas ir deginami seni, jau aptriušę kryžiai.

"Deginami ne tik seni, sutrūniję kryžiai, bet ir sutręšusios medinės tvorelės, giedama, meldžiamasi už mirusiuosius. Ugnis šventa visose kultūrose, ji šviečia ir kviečia mirusiųjų vėles", – aiškino J.Zabulytė.

Kaulus perkeldavo į kaulinyčią

Seniau Lietuvoje niekada kapų taip nenuklodavo gėlėmis ir žvakėmis. Dzūkijoje, pastebėjo Jolanta, žvakės buvo degamos visiems mirusiesiems prie bendro kapinių paminklo ir po Antrojo pasaulinio karo.

"XIX a. gėlės buvo labai brangios, todėl niekas jomis kapų nenuklodavo", – pastebėjo ji.

Tiesa, kapai būdavo įrengiami netoli gyvenamosios vietos, kaimuose, o po karo ir dabar žmonės keliasi į skirtingus regionus, didmiesčius.

"Dabar per Visus šventuosius ir Vėlines žmonės plūsta aplankyti šeimos kapų, nes įprastai ne per šventes tam neranda laiko, skuba, dirba, – pastebėjo J.Zabulytė. – Kapinės vis plečiasi, didėja. Seniau nestatydavo patvarių paminklų, o medinis kryžius, kai jis sutręšdavo, būdavo sudeginamas. Arba jei kapas buvo neprižiūrimas, mirusiojo jau niekas neprisimindavo, pagarbiai iškasdavo ir kaulus perkeldavo į bendrą nameliuką, vadinamą kaulinyčia. Ten buvo pagarbiai laikomi kitų mirusiųjų iškasti kaulai."

"Toje vietoje, kur buvo iškasti kaulai, laidodavo kitą žmogų ir statydavo naują antkapį, kryžių. Beje, ir dabar kai kuriose Lietuvos vietose yra kapinių, kuriose žmonės buvo laidojami šimtmečiais", – pasakojo J.Zabulytė.

Inkilai kapų medžiuose

Dabar žmonės stato patvarius, didelius paminklus. "Tai puikybės ir tuštybės apraiška, – neabejojo Jolanta. – Seniau tokius, norėdami mirties vietą paženklinti amžiams, statydavo didikai,  mecenatai. Šiandien tai irgi daroma, ir jau masiškai, siekiant išlaikyti atmintį apie save amžiams. Ar mes esame tokie reikšmingi?"

Dabar, statant patvarius paminklus, atsiranda nauja mada, naudojamas net stiklas.

Menotyrininkė pastebi, kad seniau žmonės daugiau susitelkdavo į pagarbą, atminties išsaugojimą, kapinės buvo suvokiamos kaip mirusiųjų namai, savita šventa erdvė, kurioje ir medis, ir žolė, ir išaugusi gėlė priklausė mirusiųjų pasauliui, todėl nieko negalima buvo išsinešti iš kapinių.

Tarpininkais tarp gyvųjų ir mirusiųjų būdavo ir paukščiai: gegutė, gandras. Todėl žmonės įrengdavo inkilus paukščiams kapinių medžiuose.

Paminint mirusiuosius jų mirties metinių, kitų progų metu prie kapo buvo paliekama vaišių – auka mirusiesiems. Iki šiol taip daro slavai, romai. Protėvių, mirusių artimųjų vėlėms pagarba buvo skiriama ir įvairių kalendorinių švenčių metu.

Antai, kaip ir prie šv.Kūčių stalo palikdavo nakčiai lėkštelę su maistu, o languose uždegdavo žvakelę – tai auka ir nušviestas kelias vėlėms: dievų ir protėvių globa, jos siekis visada eidavo greta.

Dabartinės kapinės tuščios

Kaip derėtų elgtis lapkričio 2-ąją, per Vėlines, kurias lietuviai minėjo šimtmečiais, ar lapkričio 1-ąją, Visų šventųjų dieną, kurią įdiegė Romos katalikų bažnyčia?

"Senų tradicijų turbūt neatgaivinsime, keičiasi gyvenimas, pasaulėžiūra, – atsiduso J.Zabulytė. – Vis dėlto norėčiau patarti: mažiau vartojimo, butaforijos. Neapkraukime kapų, nestatykime didelių paminklų, neužklokime kapo akmens plokštėmis – ar mirusįjį norime prislėgti? Suprantama, kad skubantiems šiandienos žmonėms svarbus praktinis momentas, tačiau tokie kapai neatrodo jaukiai, išplečiama ir jų erdvė. Dar nesenais laikais kapai buvo kuklesni – kapą žymėjo nedidelis betoninis apvadas ir paminklas, tad ir ploto reikėjo mažiau. Siekdami įprasminti atmintį apie mirusįjį, geriau statykime lietuviškus medinius paminklus – dekoruotus kryžius, stogastulpius, kurie neturi analogų pasaulyje. Taip pratęsime savas tradicijas, išlaikysime savitą kapinių veidą."

Menotyrininkę skaudina gamtos naikinimas. Kapinės plečiamos naikinant gamta, kertami medžiai, o seniau kapines specialiai įrengdavo ant kalvelės, sodindavo medžius, ypač pušis, arba kapinaites įrengdavo pamiškėse netoli kaimo.

"Dabartinės naujos kapinės atrodo šaltai, nejaukiai, jos tuščios – be medžių ir žalumos, – pripažino mokslų daktarė J.Zabulytė. – Senosiose kapinėse kertami dideli medžiai, kad lapai nekristų, bet jie juk mirusiesiems nekliudo, o medžiai kapinėse – neatsiejama lietuviškos tradicijos dalis."