Režisieriui buvo 77 metai. Jo netektis sukrėtė visą pasaulį.

B. Bertolucci spaudos atstovai „Punto e Virgola“ patvirtino informaciją apie netektį elektroniniame laiške naujienų agentūrai „The Associated Press“. Italijos valstybinė naujienų agentūra RAI pranešė, kad režisierius mirė pirmadienį savo namuose Romoje, apsuptas šeimos.

B. Bertolucci yra vienintelis italas, pelnęs geriausio filmo „Oskarą“, kuris jam atiteko 1988 metais už „Paskutinį imperatorių“.

B. Bertolucci savo filmuose neretai vaizduodavo psichologinės krizės ištiktų personažų lytinius santykius. Viena tokių juostų yra 1972 metų erotine drama „Paskutinis tango Paryžiuje“, kurioje vaidino Marlonas Brando ir Maria Schneider (Marija Šneider).

Marksistu save laikęs filmų kūrėjas taip pat nevengė politinių ir ideologinių pareiškimų. Tai atsispindi  1970 metų politinėje dramoje „Konformistas“ (Il conformista), kai kurių kritikų vadintoje B. Bertolucci šedevru.

Net ir dirbdamas su ryškiausioms tarptautinėmis ir Amerikos kino žvaigždėmis B. Bertolucci apsaugojo savitą režisūros stilių nuo, jo žodžiais, JAV kino industrijos daromo spaudimo. Didžiąją jo karjeros dalį režisierių lydėjo profesinė sėkmė, nepaisant prieštaringų vertinimų, kurių sulaukdavo jo seksualiai provokuojantys darbai, ir keleto komercinių nesėkmių.

B. Bertolucci, laikomas Italijos ir pasaulio kino grandu, pelnė 2011 metų Kanų kino festivalio „Auksinę palmės šakelę“ už gyvenimo pasiekimus.

Režisieriaus juostose galima buvo pastebėti jo asmeninės psichoanalizės patirties pėdsakų. Jis visada sakydavo, kad filmų kūrimas jam yra savito bendravimo su auditorija būdas. 

„Galbūt aš esu idealistas, bet man kino teatras tebėra katedra, į kurią mes visi ateiname sapnuoti sapno“, – sakė B. Bertolucci 1987 metais, atsiimdamas  Amerikos režisierių gildijos apdovanojimą už „Paskutinį imperatorių“.

Šis biografinis šedevras gavo iš viso devynis „Oskarus“ – visus, kuriems buvo nominuotas.  Tarp jų buvo „Oskarai“ už geriausią režisūrą ir geriausią filmą.

„Paskutinis imperatorius“  buvo pirmas Vakarų režisieriaus filmas, nufilmuotas Pekino Uždraustajame mieste.  Jame pasakojama apie paskutinį Kinijos Čingų dinastijos imperatorių, jo gyvenimą nuo vaikystės iki paskelbimo karo nusikaltėliu ir tapimą paprastu naujosios Kinijos Liaudies Respublikos piliečiu.

B. Bertolucci gimė 1941 metų kovo 16 dieną poeto Attilio Bertolucci (Atilijo Bertolučio) ir jo sutuoktinės Ninettos (Ninetos) šeimoje Parmoje Italijos šiaurės rytuose. Kai berniukui buvo 13 metų, šeima persikėlė gyventi į Romą.

Iš pradžių būsimasis režisierius norėjo sekti savo tėvo poeto pėdomis, bet vėliau susidomėjo kinu.

Savo karjerą jis pradėjo dar mokydamasis Romos universitete, įsidarbinęs režisieriaus Piero Paolo Pasolini (Pjero Paolo Pazolinio) asistentu, kuriant juostą „Accattone“. Dar po metų, 1962-aisiais, B. Bertolucci sukūrė savo pirmą pilno metro juostą „La commare secca“, pasakojančią apie prostitutės nužudymą.

Netrukus jis buvo pripažintas vienu ryškiausių jaunųjų kino kūrėjų tarptautinėje arenoje.

Eidamas ketvirtą dešimtį B. Bertolucci sukūrė ne vieną kritikų pripažinimo sulaukusį filmą. 1964 metų politinė juosta apie viduriniosios klasės gyvenimą „Prieš revoliuciją“ (Prima della rivoluzione) buvo susukta režisieriaus gimtajame mieste. 1970-ųjų filmas „Voro strategija“ (Strategia del Ragno) pasakojo apie melo voratinklį narpliojantį vyrą, sugrįžusį į savo tėvo, antifašistinio didvyrio, nužudymo vietą. Pagaliau pagal Alberto Moravia (Alberto Moravijos) romaną sukurta juosta „Konformistas“ vaizduoja prie visuomenės ir jos lūkesčių prisitaikančios asmenybės kovą fašistinėje Italijoje.

Tačiau daugiausiai prieštaringų vertinimų sulaukė ir labiausiai režisierių išgarsino jo „Paskutinis tango Paryžiuje“. Juosta, kurios herojai – vidutinio amžiaus vyriškis (Marlonas Brando) ir jaunesnė už jį moteris (Maria Schneider) – pasineria į šiurkščius lytinius santykius viename tuščiame Paryžiaus bute, šokiravo visą pasaulį ir buvo uždrausta net režisieriaus gimtinėje.

Vis tik M. Brando ir B. Bertolucci už šį savito stiliaus filmą buvo nominuoti „Oskarams“, o žurnalo „The New Yorker“ kino kritikė Pauline Kael (Polin Keil) šią juostą palygino su revoliuciją mene sukėlusiu Igorio Stravinskio baletu „Šventasis pavasaris“.

„Paskutinis tango Paryžiuje“ Italijoje buvo išimtas iš kino ekranų iš karto po jo pasirodymo 1972 metais ir nebuvo rodomas iki 1987-ųjų. Dėl jo užvirė ilgos teisminės kovos, kol 1976 metais baudžiamasis teismas jį visiškai uždraudė bei nurodė konfiskuoti ir sunaikinti visas filmo kopijas. B.Bertolucci, M. Brando, M. Schneider ir filmo prodiuseriui Alberto Grimaldi (Albertui Grimaldžiui) buvo skirta dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmės  lygtinai ir kiekvienas jų turėjo sumokėti po 40 JAV dolerių baudą.

Po to B. Bertolucci ėmėsi savo ambicingiausio projekto – keturių valandų trukmės epinės dramos „1900-ieji“ (1900) apie dviejų berniukų draugystę politinio konflikto fone praėjusio amžiaus pirmosios pusės Italijoje. Pagrindinius vaidmenis filme atliko Gerardas Depardieu (Žeraras Depardjė) ir Robertas De Niro (Robertas De Niras). Nors juosta buvo palankiai įvertinta kritikų, tačiau patyrė komercinę nesėkmę.

Viena vėlesnių B. Bertolucci filmų juosta  „Perskeltas dangus“ (The Sheltering Sky) su Debra Winger (Debra Vinger) ir Johnu Malovichiumi (Džonu Malkovičiumi),  buvo nominuota „Auksiniam gaubliui“ 1990 metais. Filmo siužetas sukasi aplink  po Afriką keliaujančią porą, norinčią suteikti naujų spalvų savo santykiams.

2007 metais režisieriui buvo skirtas specialus prizas už gyvenimo nuopelnus Venecijos kino festivalyje.

B. Bertolucci buvo susituokęs su anglų rašytoja ir režisiere Clare Peploe (Kler Peplou). Pora vaikų neturėjo.

Kelerius pastaruosius metus B. Bertolucci buvo prikaustytas prie invalido vežimėlio.