– Pristatydama knygą „Kraujas gyvas“ kviečiate dažniau stabtelėti ir pastebėti tai, kas svarbiausia. Ar Jums pačiai pavyksta sustoti? Ar šiandienos skubančiame pasaulyje tai netampa vis didesniu iššūkiu?
– Pasaulis iš tikrųjų skuba. Nereikia nė viso pasaulio matyti – užtenka apsidairyti čia, namuose, savoje aplinkoje, kaime ar miestelyje. Judėjimas ir yra gyvenimas, ne kitaip. Geri ar blogi dalykai, šviesūs ar niūrūs – viskas iš to paties judėjimo. Tačiau kartais imi ir stabteli. Panašiai, kaip einant per mišką, – girdi daugybę įvairiausių garsų, bet štai stabteli: koks čia paukštukas taip gražiai švilptelėjo? Kuo įdėmiau klausaisi, tuo darosi gražiau, nors nei matai, nei pažįsti to paukštuko.
Man kartais taip nutinka. Atrodo, kas čia tokio – kažkas ėjo ir nuėjo ar žmogus po išgertuvių blogai jaučiasi (kaip novelėje „Pirtis“). Tačiau stabtelk – tai kur kas daugiau: ilgesys kažko jau būto, gražaus ir gero, nepasitenkinimas tuo, kaip yra dabar, ir reikia nors mažiausio atspirties taško, kad pakiltum. Pirties reikia, to gero vyriško garo – juk viskas gali pasikeisti.
Pasaulio nepakeisime – jis turi savo, nuo mūsų nepriklausančią tvarką. Tačiau būti kiek įžvalgesniems, manau, neprošal. Juk kartais svarbu tai, ko žmogus nepasako arba jau niekada ir nepasakys, o imk ir paklausk, ištrauk iš jo tai, ko nepasako. Gal tik žodžiai „Parvažiuokit, statysim pirtį...“ ištrauks iš bejėgystės. Tiesiog stabtelk, pabūk kartu su tuo žmogumi, patylėk – lyg ir paprasta...
– Kada paskutinį kartą pastebėjote ką nors, pro ką kitu metu būtumėte tiesiog praėjusi?
– Būna tokių dienų, kai akys užkliūva už dalykų, į kuriuos anksčiau nekreipdavau dėmesio. Vienas toks momentas, mimo stebėjimas, įsiliejo ir į vieną sakmę trečiojoje knygoje „Liepų mergaitė“. Aišku, būna dienų, kai nieko ir nestebi, ir nematai.
Tokie mane nustebinantys žiemos rytai būna savaitgaliais Vilniaus senamiestyje, kai žmonės dar ne visai pakilę. Išlenda kokios bažnyčios bokštas, saulės nutviekstas, žiūrėk, ir koks vienišas žmogus beskubąs, bet vėlgi – kartais matai, kartais ne...
– Ilgus metus dirbote tarp knygų, o šiandien jau pati esate penkių knygų autorė. Kada pirmą kartą iš tiesų pasijutote rašytoja?
– Nuvilsiu. Nesijaučiu tokia esanti. Rašau, ir tiek. Pirmąją knygą – „Gyvenimas yra laimė“ – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido 2021-aisiais. Ji atsirado pandemijos metu, kai gyvenimas pasidarė toks neapsakomai trapus – čia žmogus yra, čia jo nebėra, ir nežinai, kaip tu pats išsirutuliosi. Man atrodė, kad niekada niekam nieko nepasakoju. Išeisiu – ir viskas, neliks jokios žymės. Tačiau juk ir aš buvau vaikas su savo pasaulėliu, džiaugsmais ir ašaromis…
Paprasčiau tariant, prasižiojau iš kažkokios baimės pradingti nieko nepasakiusi. Saviraiška. Po pirmosios knygos norėjau dar kalbėti, o tų žodžių tiek daug, vis jų yra ir yra, vis randasi ir randasi, taip ir ta penktoji pasirodė. Tikiu, ir ji jau turi skaitytojų.
Po pirmosios knygos norėjau dar kalbėti, o tų žodžių tiek daug, vis jų yra ir yra, vis randasi ir randasi, taip ir ta penktoji pasirodė. Tikiu, ir ji jau turi skaitytojų.
– Esate išmėginusi autobiografinę eseistiką, romaną, sakmes, apsakymus, o šįkart pasirinkote noveles. Kuo patraukė šis žanras?
– Labiausiai rašant mane žavi tie netikėti atradimai, galimybė pačiupti ką nors šviesaus visai neypatingoje situacijoje. Romane gali pasakoti apie daug ką, plėtotis per kelias veikėjų kartas, novelėje kitaip – griežčiau, labiau koncentruota: netikėti posūkiai, netikėta mintis, atomazgos. Nors aš nelabai laikausi taisyklių – man beveik susiplaka novelė ir apsakymas.
Apskritai rašymas yra sudėtingas dalykas, gerai dar, kad man – ne amatas. Atrodo, turiu pasakyti daug, apie daugelį, o pradėjusi rašyti galvoju – tai nesvarbu, juk ne apie tai noriu kalbėti. Apie ką tada?
Apie ką nors neapčiuopimą, tik juntamą, užuodžiamą, nujaučiamą. Apie tą minutę, kai, pvz., atsileidžia vaiko širdis, kai jis priima iki tol nematytą tėvą į savo širdelę. Koks stebuklingas tas žodis – „tėvas“! Arba apie tą akimirką, kai girtuokliui, pagalvojus apie pirtį, atsiveria ir akys, ir širdis. Ne todėl, kad ten prausis, o todėl, kad pirtis jam – pati gyvenimo pradžia: nesutepta, nesubjaurota, pats pamatas. Tai galimybė būti su vyrais jau nebe kaip vaikui, peržengti ribą, pajusti bendrystę tarp žmonių, taip paprastai išreiškiamą pirtyje – rungtyniaujant, kas ilgiau išbus karštyje… Arba apie niekaip atgal nebeatsukamą laiką („Elenos naktis“)...
– Nuo ko paprastai prasideda Jūsų kūrinys – sutikto žmogaus, pamatyto vaizdo, išgirsto sakinio, o gal nuo ko kito?
– Neįvardysiu. Tiesiog nuo bet ko – gali būti kur nors nugirstas žodis, smagiai ištartas esant kokiai nors aplinkybei. Pačiai man netikėtai ima suktis tas žodis, išlekia iš tos aplinkos ir galvoje sūkuriuoja jau kitur, jau apie jį kuriasi vaizdai, žmonės... Arba atsiranda vaizdas, pvz., ką nors veikianti moteris pavėsinėje, tada matau ją šluojančią, besitvarkančią, liečiančią daiktus. Ji kažkur eis, – galvoju, – aišku, eis; ir einu jau su ja. Niekada iš anksto nežinau, ką parašysiu. Personažai mane pačią vedžioja, o aš sėdu ir tada su jais kalbu. Arba apie juos.
Savo kūrinius vadinčiau kalbėjimu. Novelėse kalbu apie Egliją, Aliodiją, Eleną... Lyg būtų svarbu, ką jos galvoja, kaip gyvena, lyg norėčiau, kad ir kiti žinotų jas esant, buvus. Iš tikrųjų galima rašyti apie viską ir ieškoti minties. Tai, kad Aliodija žiūri pro langą, jau gali būti ko nors pradžia – nevilties ar atsivėrimo, ar dar ko nors. Lietaus lašai į skardinę palangę – dieve, kokia monotonija įsibrauna į žmogų, ir norisi lėkti kur nors, kad tik tas garsas neužvaldytų tavęs visos, nes nežinai, ką išjudins... Taip ir kalbu.
– Jūsų veikėjai pasaulį patiria labai jusliškai – per kvapus, kūno pojūčius, spalvas, kitų žmonių judesius. Ar ir pati kasdienybėje esate akyla stebėtoja? Ar nutinka, kad eidama gatve mintyse jau rašote?
– Nutinka, kad koks teksto gabaliukas atsiranda einant gatve. Ima ir pasirašo mintyse.
Taip nutiko rašant romaną „Saragosos vartai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022). Ten yra toks veikėjas Smuikas. Instrumentas. Jis man buvo gyvas, tikras, beje, jis ir yra tikrovėje. Kalbėjo ir kalbėjo jis man einant gatvėmis, ypač jei tai būdavo kiek ilgesnis atstumas.
Be to, pastebėjau, einant mintys gryninasi, tiesiog jau žinai, ką ir kaip pasakyti. Matyt, visai nesu tikusi, nes iš anksto nerenku nieko. Tekstai atsiranda netikėtai, kas nors pasako: „Užrašyk.“ Tačiau neneigsiu, matyt, galvoju apie tam tikrus dalykus, vaikštau su jais, stebiuosi, vartau, pati to nežinodama. Paskui gyvenu su tuo, kas jau prasidėjo.
– Naujoje Jūsų knygoje kraujas – ne tik tai, kas teka žmogaus kūnu. Jame telpa laikas, atmintis, patirtys, net amžinybė. Ką Jums pačiai reiškia pavadinimas „Kraujas gyvas“?
– Kraujas... Kuo mes susieti su savo gentimi – seserimis, broliais, artimesniais ir tolimesniais giminaičiais, – jei ne kraujo ryšiu? Man smalsu, kokie buvo tie, kurių neatsimenu, kurių nemačiau, kurie gyveno keletą kartų prieš mane. To smalsumo negaliu patenkinti. Juk ką nors turime iš jų paveldėję – akis, nosį, kaktą, netgi gabumus ar kokį charakterio bruožą, ydą. Galiausiai, net ir nežinome, kas jie tokie, kokie jų gyvenimai, likimai. Man tai tokia didelė paslaptis, o taip norėtųsi ką nors „iškasti“, ranka paliesti. Bandau, įsivaizduoju vieną ar kitą žmogų, kuriu jo bruožus, keičiu.
Pavadindama knygą „Kraujas gyvas“ turėjau mintyje ryšį su tuo, ko nežinai. Gal gims kūdikis, pratęsdamas giminės liniją, o gal Izabelė (novelė „Kraujas gyslose“) kalbėsis su kuo nors apie „vilką“ ir nežinos, kas josios, gimusios pokaryje, tėvas. Gal kovotojas, o gal banditas. Visa, kas neatskleista, tūno mumyse ir turi prasmę – apie tai ir norėjau kalbėti.
– Ne vienoje novelėje žmogaus gyvenimą pakreipia maža, iš pirmo žvilgsnio nereikšminga akimirka: netikėtas susitikimas, bėgimas paskui kitą žmogų ar staiga iškilęs vaikystės prisiminimas. Ar tikite, kad dideli vidiniai lūžiai iš tiesų gali prasidėti nuo mažų, kartais visai atsitiktinių įvykių?
– Žinoma, visada koks mažmožis išjudina kalną. Gal ne išoriškai, bet mintyse tikrai žmogus dėlioja ir dėlioja viską lyg šachmatų figūras: „Jei būtų buvę taip, gal to nebūtų įvykę? Jei būtų buvę štai šitaip, tada galėjo nutikti ir tas, ir anas.“
Kuriantysis yra laisvas – gali pakreipti ir vienaip, ir kitaip, todėl ir mano Aminė iš novelės „Adagio“ – grynas to rezultatas. Na, nereikėjo jai pasirinkti tos gatvės... Nors gal gatvė nieko dėta? Juk šiaip ar taip – tas sutiktas vyras novelės pradžioje lyg būtų ją lydėjęs visą tą laiką.
Arba „Lapė“ – pasakoja niekus tas Laurynas, mat lapė prašnekusi moters balsu... Ta lapė, įstrigusi vaiko atmintin, liko anos ir dabartinės kartos jungtimi ir grąžino viltį – grįžti į tėviškę... Tėviškės vieta dabartiniame gyvenime ir dabartinei kartai, manyčiau, gana svarbi. Toks paprastas klausimas – kur tavo tėviškė? Ar tu jau pasaulio žmogus ir tėviškė nesvarbu kur? Man svarbu. Man svarbu, ką aš pati gavau iš tos vietos, kur gimiau, kur augau...
– Ar Jūsų pačios gyvenime būta netikėto susitikimo ar įvykio, pasukusio jį kita kryptimi? Jei taip, ar galėtumėte juo pasidalyti?
– Man pačiai keista, bet, regis, mano gyvenimas kaip nors ypatingai nepasikeitė. Matyt, ėjau kaip ir visi – mokslas, šeima, darbas, pomėgiai... Susitikimų daug, įvairių, džiaugiuosi jais, bet jie greičiau papildė mano gyvenimiškos patirties bagažą, tvirtino mano žinojimą, nei keitė mane pačią.
Esame užprogramuoti gimdami, tad aš linkau humanitarų pusėn. Aplinka, kurioje augau, buvo kaimiška. Gyvenau, stebėjau, klausiausi... Tebestebiu ir dabar, lyg pasitikrindama.
– Ankstesniame interviu buvote užsiminusi, kad galbūt kada nors pamėginsite atskleisti vyriškąjį pasaulį. Jūsų kūryboje, taip pat ir „Kraujas gyvas“ novelėse, jau sutinkame įvairaus amžiaus bei likimo vyrų. Ar apie jų vidinį pasaulį rašyti buvo kitaip nei apie moterų? Kas buvo sunkiausia arba įdomiausia?
– Daugiau apie vyriškius rašiau apsakymų knygoje „Žalčio gundymas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025). Aš pati rašydama juos buvau pamilusi, tiek Adomą iš „Adomo laužo“, tiek Jaronimą iš „Paskutiniojo aludario“. Tas kaltės jausmas, Adomą lydėjęs per visą gyvenimą, ar tokia paprasta Jaronimo išmintis…
Naujausioje knygoje „Kraujas gyvas“ vyrams jau skyriau mažiau dėmesio – čia jie kiek kitokie... Tikiu, kad ir vyrų, ir moterų viduje visko rasis – tik įlįsk.
Sėdusi rašyti, nesvarstau – apie jį ar ją. Jau bus kas įsėdę galvon, kaip kad daina – „Virš Berlyno lietūs...“ Tačiau savaime taip išeina, kad dažnesnės veikėjos moterys. Gal moterys man savesnės, lengviau jas pajausti, nuspėti minčių seką. Nors ne, jokios loginės minčių sekos nerasi, tiesiog pradedi būti kartu.
– Jūsų novelėse netrūksta skaudžių patirčių. Kiek Jums svarbu, kad net tamsiausioje istorijoje skaitytojui liktų bent truputis vilties?
– Rašydama negalvoju, kad rašysiu apie skaudžius dalykus. Net iš išorės neatrodo, kad tai skaudu. Tačiau taip jau būna – žmogaus, taigi ir mano veikėjo, gyvenime atsitinka kas nors tokio, kas sukelia skaudulį. Taip būna gyvenant.
Rašau kaip stebėtoja iš šalies – pasakoju, ieškau būdų, kaip nurimti. Juk mano Karolina, ta namų šeimininkė iš novelės „Namų šeimininkė“, kas gi ją ištiko? Kas sukėlė joje sumaištį? Gal mintis, kad ji jau gyvenimo paraštėje, niekam neįdomi ir nereikalinga? Gal spektaklis, kur pasakojama apie tvarkingą visuomenę, kuri suteikia teisę nuspręsti, kada ir kaip nutraukti gyvenimą? Ta laisvė... Karolinai neišeina iš galvos tokia laisvė. Skaitytojas tegul galvoja – ar tik ji nemąsto apie tai?
Tačiau palieku atsakymą, šviesą dainos žodžiuose. Palieku Džonataną, mylimą ir mylintį žmogų, ir „velniop tą spektaklį, velniop „laisvę“, gyvenimas teka toliau – visoks… Yra vilties, visada yra vilties, reikia žvilgsnį permainyti, pajausti.
– Knygos pabaigoje skaitytoją pasitinka keli Jūsų eilėraščiai. Gal tai maža užuomina, kad kada nors sulauksime Jūsų poezijos knygos?
– Knygai pasirodžius, feisbuke rašiau: „Atrodytų, viskas aišku, suprantama, išgyventa, išmąstyta, ką čia bepasakysi. Bet ne – įsigrauš kažkas į tave, kokia nors smulkmena, ir, žiūrėk, išsilies į šalis kaip papilta stiklinė. […] Kai kas liko neišsipildę ir sugulė pabaigoje „Iš paraščių“... Viskas susiglaudžia į vieną ratą. Neišsiplečiant. Nedaugžodžiaujant.“
Eilėraštukai, eiliukai – taip juos vadinu – lyg dar neišsipildžiusių novelyčių užuomazgos, galėjusios išaugti į didesnės apimties kūrinį. Tačiau ne, nereikia. Tik tiek – ta diena, valanda, akimirka. Tebūnie taip. Nežinau, ar išdrįsiu kada parengti poezijos rinkinį, rinkinuką, tai jau būtų akiplėšiška.
– Ką norėtumėte, kad žmogus, užvertęs knygą „Kraujas gyvas“, savo gyvenime pradėtų labiau pastebėti, išgirsti?
– Gal labiau pastebėti ir jausti. Juk visi esame žmonės. Ne vien blogi. Jei kas ir blogesnis, tai pamąstyk, kodėl. Gal tik apsiraizgęs ar apraizgytas, gal pažeidžiamas, gal nusivylęs. Gal nuskriaustas. Mano veikėjai – tokie paprasti, kasdieniški, o kartu ir ne visai. Kaip aš ar tu. Pamatykime juos. Juk ir jie nori kalbėti.
Naujausi komentarai