Jūros šventės aidai

Nuo Milho mistikos iki R.Preikšaitės mecosoprano

Nors kai kurie šių metų Jūros šventės aspektai ir buvo iškritikuoti, muzikinio trijų festivalio dienų fono į šį sąrašą įtraukti nederėtų. Muzikinių renginių amplitudė buvo tikrai plati, kiekvienas į šventę atvykęs žmogus galėjo rasti kampelį, kur skambėtų būtent jam patinkanti muzika. Per tokio pobūdžio šventes, kai į mūsų miestą suvažiuoja žmonių su įvairiais poreikiais, reikia ir lietuvių pamėgtų karaokė, ir rimtų muzikinių renginių. Galimybę pasirinkti klaipėdiečiai ir miesto svečiai tikrai turėjo.

Kaip iš gausybės rago

Geriausiai muzikos įvairovę galima buvo pajusti trumpam sustojus Biržos tilto zonoje, nes tai yra savotiška sankryža tarp dviejų svarbiausių miesto aikščių, o ką jau kalbėti apie dešimtis senamiestyje įsikūrusių kavinių. Kiekviena jų viliojo ne tik šašlyko ar rūkytos žuvies aromatais, bet ir specifiniu muzikos pasirinkimu. Kai kur gyvai grojo liaudies ansambliai, kai kur dėmesio reikalavo saldžiabalsiai Džordanos Butkutės kopijuotojai, o kai kur tiesiog visu garsu buvo paleistas triukšmingas radijas. Faktas, kad kiekvienoje tokių lauko kavinių ir aplink jas žmonių buvo šimtai, dar kartą įrodo, jog kiekvienas virtuvę ir muziką rinkosi pagal save. Oficialūs šventės muzikiniai renginiai, kurių per tris dienas buvo net apie pusšimtį, tradiciškai sulaukė daugiausiai dėmesio. Nors neatsiliko ir “pankuojantys” gatvės muzikantai, puikiai linksminę publiką ir su kuklia šypsena už tai prašę pinigų - alučiui ir traškučiams juk reikia užsidirbti.

Kontrastų fiesta

Šventės organizatoriai nepamiršo nei jauno, nei vyresnio muzikos klausytojo. Kol jaunimas nerūpestingai leido laiką vienoje miesto aikščių, jų tėveliai rinkosi į visiškai kitokio pobūdžio šventę. Maždaug pora šimtų vyresniojo amžiaus klaipėdiečių su gėlėmis rankose mėgavosi kamerine aplinka Klaipėdos paveikslų galerijoje. Šioje ramybės ir rafinuotumo oazėje vyko aktorės Virginijos Kochanskytės organizuota populiariosios klasikos šventė “Širdis liepsnoja aistromis”. Šis koncertas, akivaizdžiai iškrentantis iš “popsinio” Jūros šventės konteksto, džiugino poezija, Ritos Preikšaitės mecosopranu bei Tomo Ladigos bosu. Galerijos salėje karaliavo prabanga ir klasika. Ir niekas iš viduje esančiųjų net įtarti negalėjo, kad vos už dviejų šimtų metrų esančioje K.Donelaičio aikštėje vyksta galinga technomuzikos fiesta. V. Kochanskytė ir jos kolegos pačiu triukšmingiausiu šventės metu sugebėjo sukurti nepakartojamą intymumo atmosferą.

Šoko visi

Nenuvylė ir akivaizdi koncertų gausa. Kol Klaipėdos popkultūros pažibos - grupės “Mango” ir “Pikaso” - tūkstantinę minią linksmino gerai pažįstamais motyvais Teatro aikštėje, pankroką grojantys “Skyders” publiką „užvedinėjo“ Atgimimo aikštėje. Šie naujokai maloniai nustebino visus be išimties improvizuodami ir bendraudami su žmonėmis, nes šokti skubėjo ir gerokai “padauginę” rokeriai, ir nėščios moterys. „Skyders“ gyvai dainuodami apie ateivius demonstravo profesionalumą, kurio kartais taip trūksta uostamiesčio atlikėjams, todėl publika patyrė ekstazę.

Kitas ryškus šventės muzikinis akcentas - jau tradiciniu tapęs boliviečio Milho apsilankymas. Indėniškos melodijos sklido iš Tiltų gatvės ir kaip visuomet žavėjo aplink mistiškąjį atlikėją susibūrusią publiką. Deja, pasak muzikanto asistentės, ši Jūros šventė yra paskutinė - kitais metais Milho nebeatvažiuos sudaryti konkurencijos liaudiškos muzikos “miksams”. O gal apsigalvos?

Į Vakarus

Džiugu, kad pamažu mokomės civilizuotų linksmybių bei profesionalaus renginių organizavimo. Nors vis dar negalime įsivaizduoti tikrų švenčių ir visapusiško atsipalaidavimo be alkoholio ir muštynių, permainos akivaizdžios. Malonu buvo stebėti ir K.Donelaičio aikštėje vykusį “Meno zonos” renginį. Grojant paslaptingajam St. Germainui, intelektualusis jaunimas ramiai mėgavosi tapyba ant kūno. Jokių muštynių ar bereikšmių žvilgsnių, tik lietus, kuris tokiam renginiui tikrai nebuvo draugas. Taip pat pagirtina ir entuziastų iniciatyva. DJ Suno organizuota šokių fiesta miesto gatvėse tikrai paįvairino tradicinį šventės muzikinį veidą. Ir nors iki meilės parado Berlyne dar toli, pradžia jau yra. Juk būtų nuobodu metų metus klausytis vis tų pačių kaimo kapelų ar banalių lauko kavinių karaokė. Bet jei yra paklausa, turi būti ir pasiūla. Vadinasi, R. Cicinas ir “Jungėnai” vis dar mielesni mūsų širdžiai. Palaukime kitų metų ir įsitikinsime, ar tikrai kas nors pasikeis.