Knygos

Paauglystės fenomenas

Nuo šiol ne tik filmai ženklinami N-14. S. Olsson, A. Jacobsson romanas „Emanuelis“ pradeda seriją knygų, kuriose atvirai kalbama apie draugystę, tėvus, seksą, meilę, neviltį ir norą gyventi. „Subalansuota“ paaugliams, bet tinka ir jiems prijaučiantiems...

Literatūroje galima aptikti keistų analogijų ir derinių. Moteriškasis pasaulis turi „Bridžitos Džouns dienoraštį“, o besiformuojančio jaunuolio pasaulėžiūrą ironiškai atkuria „Andriano Moulo dienoraštis“. Buvo toks laikas, kai kažkieno vaizduotę kaitino „Emanuelė“, o štai visai neseniai atsirado ir paaugliškas erotikos pradžiamokslis „Emanuelis“, tarp kitko, „smagiai“ skaitomas ir ūgtelėjusio, ir senstelėjusio. „Smagiai“, nes romanas stilingas, intriguojantis, ironizuojantis, atviras, santūriai šokiruojantis, „antikonservatyvus“ ir pramoginis...

Romano autorių išgalvotas Vidaus reikalų ministerijos specialusis Vidinių Priežasčių ir Minčių skyrius nusprendžia, kad „būtų verta surasti paauglio prototipą ir patyrinėti jo ar jos gyvenimą“, kadangi „pastaraisiais metais kažkas nutiko. Jaunuoliai nebesiduoda lyg niekur nieko vadovaujami. Jie išsivystė į kažką, kas primena naują žmonijos atmainą. Paaugliai be mūsų, suaugusiųjų, įtakos sukūrė naują kalbą, naują kultūrą ir naujus galios veiksnius“. Stebėjimo objektu tampa šešiolikos metų jaunuolis gimnazistas Emanuelis, laukiantis iškvietimo į fotografijos mokyklą Niujorke, internetinėje pokalbių svetainėje pasirašinėjantis „Visada pasiruošęs19“; sergantis daugeliui pažįstamu „nepilnavertiškumo kompleksu“, svajojantis apie gražiausią gimnazijos mergaitę Heleną, apdovanotas puikiu humoro jausmu, tačiau kol kas gyvenimiškai nenuovokus.

Romano autoriai skaitytojus supažindina su daugeliu įdomių personažų, ir kuo tie personažai labiau „kvanktelėję“, tuo jie įdomesni: Emanuelio klasės draugas Tagė – „aštrios“ muzikos mėgėjas ir grupės „Coma Band“ muzikantas – klasės juokdarys ir tipiškas suaugusiesiems nesuprantamų juokelių meistras; Tagės brolis Peras – „tvirtai suręstas 20-25 metų vyras“, klijuojantis jaunesniajam broliui ant nugaros lapelius su juokingais užrašais, nemokamai dalijantis gyvenimiškus patarimus, kurių filosofinių poteksčių paaugliai dar nesupranta; Emanuelis, taip susirūpinęs savo seksualiniu “išsilavinimu“, kad vieno ‚mergaičių vakarėlio“ pas seserį metu gerą valandą žvilgsniu „flirtuoja“ su akla moterimi... Net Emanuelio sesers, gyvenančios Danijoje, šuo Stūmis nepaprastas – jis serga depresija ir atstumtas Emanuelio „nusižudo“, t.y. iššoka iš balkono (nes, kaip teigiama romane, „šunų savižudybės Kopenhagoje užima antrą vietą Šiaurės Europoje“)...

Bręstančių jaunuolių juokeliai tėra žaismingas fonas (kai kas pasakytų: „Nieko sau fonas! Kiekviename puslapyje apie tai!..), kuriame jie visi kartu ir po vieną atskirai sprendžia klausimus, kas yra meilė, vyro pagarba moteriai ir moters pagarba vyrui, kas yra muzika ir kas yra gyvenimo prasmė. Tikriausiai į tuos klausimus neatsakytų ir suaugęs žmogus, ką jau bekalbėti apie abstrakcijomis žongliruojančius paauglius. Tačiau pagrindinis knygos veikėjas Emanuelis per trumpą gyvenimo tarpsnį priverstas išstudijuoti intensyvų gyvenimo pamokų kursą, kurio „užduota išspręsti“ skaudi patirtis jį subrandina: atsisakęs mokslų Amerikoje, netekęs merginos ir pabandęs nutraukti savo niekam tikusį gyvenimą po automobilio ratais, jis eilinį kartą patenka į komišką situaciją...

Tiesą sakant, Emanuelio vidiniuose monologuose tikrai nemažai žavios retorikos, nevilties ir kategoriškumo. Dar smagiau skaityti Vidinių Priežasčių ir Minčių skyriaus agentų komentarus ir išvadas, kuriose jie remiasi šešiais Nobelio premijos laureatais (Emanuelio ir Helenos įsimylėjimo situacijai nusakyti), cheminėje laboratorijoje atliktais tyrimais (ištirti Pero iškeptą pyragą su razinomis), tariamų ar realiai egzistuojančių psichologų tyrimais, dainų tekstais ir pan. O ypač žavi blogiausiu Emanuelio gyvenimo momentu Pero atskleista Pirmoji gyvenimo taisyklė, įsiūta po striukės pamušalu prieš ketverius metus ir ištraukiama tik pirmos būtinybės atvejais („Jei stovi ant plento ir nori mirti, tai ir yra blogiausias įmanomas atvejis“). „Jei esi gyvas, turi gyventi, o ne būti miręs“, - sako Pero. Atrodytų, kas to nežino... Bet Emanuelis todėl ir lindo po ratais... Kad susižinotų...

Beje, ta „nauja žmonijos atmaina“, vadinama paaugliais, kažką labai primena...Gali būti, kad kaimyną iš trečio aukšto arba save patį, pačią ar pačius...