„Lėtumas, ramuma ir gamta be miesto šurmulio suteikia man be galo daug. Galimybė bet kada basomis bristi per pievą, eiti per smėlį, kvėpuoti pušimis ir skinti šviežią mėtą labai įžemina, pradangina bet kokią vidinę įtampą“, – sako kaunietė menininkė, namus ir kūrybos erdvę susikūrusi Šventojoje.

Interviu su U. Rudinskaite kalbamės apie kasdienius atradimus iš Kauno persikėlus į kurortinę gyvenvietę, meilę knygoms, kūrėją žavinčią grafikos meno rūšį – iliustraciją ir iš mažų poetinių detalių gimstančią kūrybą.

– Supanti aplinka yra reikšminga, nes ji gali padėti susikaupti, jaustis patogiai, išlaikyti koncentraciją. Kūrybos procese šie dalykai itin svarbūs. Ar iš Kauno persikeldama į Šventąją norėjote daugiau erdvės savo mintims, kūrybai, lėtesnei būčiai?

– Taip, tai tikrai esminiai kriterijai. Lėtumas, ramuma ir gamta be miesto šurmulio suteikia man be galo daug. Galimybė bet kada basomis bristi per pievą, eiti per smėlį, kvėpuoti pušimis ir skinti šviežią mėtą labai įžemina, pradangina bet kokią vidinę įtampą. Šventojoje įsikūriau kūrybines dirbtuves su spaudos staklėmis ir erdve mintims, atidariau grafikos galeriją.

Above us.

– Kodėl gyventi pasirinkote būtent Šventojoje? Galbūt su šia vieta sieja prisiminimai, ji kelia Jums sentimentų?

– Šventoji arčiau Švedijos ir toliau nuo Baltarusijos (šypsosi) – iki Gotlando salos mažiau nei 300 km. Skandinaviška kultūra visada mane traukė. Taip pat smagu pėsčiomis ar dviračiu gana greitai pasiekti Latviją.

– Ką atradote kasdienybėje iš miesto persikėlusi į (kurortinę) gyvenvietę?

– Labai stipriai pajutau skirtumą tarp kurorto vietinių gyventojų neskubėjimo, ramybės, buvimo čia ir dabar, ir tos amžino laukimo būsenos Kaune, kur žmonės nuolat laukia darbo pabaigos, savaitgalio, atostogų. Emocinis skirtumas didelis ir man labai svarbus, stipriai veikiantis mano gyvenimą ir kūrybą. Kurorte pirmenybė teikiama žmogui ir gyvam bendravimui. Čia nėra automobilių triukšmo, pėstieji ir dviratininkai – svarbiausi.

– Interviu su prof. dr. Remigijumi Venckumi, publikuotu Lietuvos dailininkų sąjungos „Dailėraštyje“, esate sakiusi, kad Jums kūryboje „svarbiausi jausmai ir sukeliamos emocijos. Jausmas gali būti suvokiamas kaip stipriausias žinios nešėjas“. Ar, pakeitus gyvenamąją vietą ir atsikrausčius arčiau atvirų gamtos erdvių, vietos jausmams atsirado daugiau? Ar prasiplėtė kūrybos erdvės?

– Atrodo, labiausiai pasikeitė mano pačios emocijos. Tai žymi perėjimas iš nespalvotos, masyvios grafikos į spalvingesnę, lengvesnę. Atsirado daugiau erdvės augimui, norui, pasitikėjimui. Kartu šalia jausmų telkinių ir srovių radosi daugiau struktūros kūriniuose.

– Ramesnė kasdienybės tėkmė leidžia neskubėti, tačiau veiklų, kuriomis užsiimate, spektro nesumažinote: kuriate grafinį dizainą, teatrų vizualus, taip pat ekslibrisus ir kitus grafikos meno kūrinius, dalyvaujate parodose, neseniai atidarėte galeriją. Realizuodama save ne vienoje veikloje, vis dėlto labiausiai tapatinatės su knygomis. Esate sakiusi, kad Jūs – knygų pasaulio vaikas, todėl kurti knygų iliustracijas, viršelius Jums mieliausia. Ar knygos smalsumą kėlė nuo vaikystės? Mėgote skaityti?

– Literatūros erdvė man pati saviausia, įkvepianti ir gyventi, ir kurti. Nepamenu, kada knygos tapo gyvenimo varikliu, sykiu – ir užuovėja. Kiekviena knyga nuo mažų dienų man reiškė atskirą pasaulį. Šie pasauliai augino tada, augina ir dabar. Į mieliausių kūrybos veiklų sąrašą dabar įtraukiu ir darbą su teatrais, ypač Klaipėdos lėlių teatru, kuriam kurdama galiu kūrybinę brandą sujungti su vaikišku troškimu ieškoti, eksperimentuoti, atrasti.

Šventosios švyturys.

– Kokį įspūdį, patirtį knyga turi Jums sukelti / palikti, kad nesinorėtų perskaičius jos tiesiog padėti į lentyną ir imti kitą?

– Kartais – sakinį, kurį norisi pasibraukti, kartais – jausmą, kurį norisi prisiminti. Galbūt tiesiog atnešti idėją, kurią dar ilgai ilgai nešiosiuosi mintyse, derinsiu prie savo realaus gyvenimo ar kylančių fantazijų.

– Kurti iliustracijas, viršelius knygoms – koks tai procesas? Ar skaitote ir piešiate vienu metu? Ar piešiniai atsiranda praėjus kuriam laiko nuo perskaityto kūrinio, kai mintys nurimsta, susiguli?

– Pirmiausia mėgstu perskaityti visą tekstą prisijaukinimui. Kartais pasižymiu kelis į vaizduotę įsiveržusius eskizus, tačiau visada skaitau dar ir dar, įsigyvenu į tekstą, atrandu mažų poetinių detalių, iš kurių mintyse išauga didesni ir mažesni vaizdiniai. Galiausiai lieka juos atsirinkti ir realizuoti.

– Galbūt svarstėte kurti, o gal esate sukūrusi autorinių knygų?

– Studijų metais esu sukūrusi dvi autorines knygas. Jų idėjos išsivystė natūraliai, iš kasdienių jausmų, įsiminusių žodžių, prisiminimų. Pirmoji knyga – „Ateik, kol laukiamas, išeik, kol mylimas“. Joje – mano atrinktos ir iliustruotos netikėtos, rečiau girdimos lietuvių liaudies patarlės. Jos parodo, kaip subtiliai vienas kitą papildo žodis ir vaizdas.

Antroje, magistro studijų metu kurtoje knygoje „Povandeniniai laiškai“ brėžiu trapią, nepatvarią liniją tarp atradimo ir praradimo, tarp baimė̇s ir saugumo, tarp aiškumo ir nesusipratimo, tikė̇damasi, kad tai padė̇s pastebė̇ti ir nepamiršti laikinumo ir neapibrė̇žtumo, kuriame gyvename. Nesiekiu žiūrovo įbauginti ar nuliū̄dinti. Noriu tik pabudinti būties są̨moningumą̨.

– Ar iliustruodama, kurdama knygų viršelius, galvojate apie skaitytoją, kuris ne tik pasiners į knygos autoriaus parašytą istoriją, bet ir ieškos pasakojimo ryšio su Jūsų kurtomis iliustracijomis?

– Kurdama knygoms, pirmiausia galvoju apie teksto ir vaizdo sąsajas, perteikiamą emociją, poetinį žaismą. Susiformavus pagrindinėms idėjoms apmąstau galimas skaitytojų interpretacijas.

Uostas.

– Nepaisant, kad vis kyla diskusijų dėl popierinių ir elektroninių knygų, pastebiu, kad knygų dizainui skiriama daug reikšmės. Knygų viršeliai traukia dėmesį savo originalumu, estetika, o fiziniuose knygynuose knygų ekspozicijos yra dėliojamos apmąstant, kas gali patraukti skaitytojo žvilgsnį, jį sužavėti, suintriguoti. Manau, kad ir patys knygų autoriai nori, kad jų kūriniai išsiskirtų, todėl jiems svarbu, kad pasakojamos istorijos būtų iliustruotos meniškai, nebanaliai. Kokia Jūsų nuomonė apie tai, kaip knygos iliustruojamos Lietuvoje? Galbūt mūsų iliustruotojai turi savitą braižą?

– Galbūt spausdintų knygų dizainas ir stilius yra vienas pagrindinių elementų, padedančių išsaugoti popierinės knygos svarbą ir išskirtinumą. Iliustracija ir dizainas popieriuje įgyja visai kitą kvėpavimą nei elektroninėje erdvėje. Iliustracijos Lietuvoje man dažnai atrodo pernelyg vienodos, sunku atskirti autorinį iliustruotojo braižą, nes dauguma seka vyraujančiomis tendencijomis. Atrasti tikrai nematytą ir labai išskirtinį vizualą ne taip paprasta. Kita vertus, labai didelę įtaką turi leidyklos, kadangi jos dažniausiai ir formuoja kriterijus, taikomus knygų dizainui.

– Kaip manote, ar knygų iliustravimas, viršelių kūrimas Lietuvoje yra atskira taikomojo meno šaka? Užrašyta istorija yra tiek pat svarbi, kiek ir jos iliustravimas, ar vis dėlto iliustravimas tik papildo, suteikia pridėtinės vertės istorijai?

– Ne visi menininkai nori dirbti prie knygos, tačiau kai kurie tik knygomis ir gyvena. Iliustruotojų svarbą patvirtina stiprios jų bendruomenės, festivaliai, „Kūrėjų salos“ organizuojamas renginys „Vaikų literatūros industrijos dienos“. Iliustravimas užima lygiavertę poziciją greta teksto. Tai patvirtina išpopuliarėjusios paveikslėlių knygos, kuriose teksto gali visai nebūti ar būti vos keli sakiniai. Tai ne knygelės, skirtos kūdikiams, o dažnai net labai rimtos, suaugusiesiems skirtos knygos. Taigi taip – knygų iliustravimas yra tvirta, atskira, specifinė taikomosios grafikos meno šaka.

– Surįžtant prie Jūsų gyvenamosios ir kūrybos vietos pakeitimo temos – galbūt nauja vieta inspiruoja atrasti ir naujų temų kūryboje? Kokia temą ar temas šiuo metu vystote? Ką kuriate?

– Temos, natūralu, įgavo naujų posūkių – į linoraižinius ir kartono raižinius plūstelėjo daug daugiau laivų ir žuvų, vėjo ir Latvijos kultūros (tiesa, valtys ir žuvys ir anksčiau vis pasirodydavo mano darbuose). Rodos, visos mintys ir idėjos galiausiai susisieja. Visos upės teka į jūrą. Taip pat kuriu erdvę savo grafikos darbams ir iliustracijoms – interneto svetainę www.rudin.lt.  Norėčiau, kad ji išaugtų į elektroninę parduotuvę. Planuoju rengti parodas pajūrio regione. Tokios tos pajūrinės mano tėkmės.