Knygos

Paradoksai meilės prieglobstyje

„Pradžioje buvo žmogus, nuogas ir nemirtingas, beviltiškai vienas švelnioje Edeno sodo vešlumoje......> Viešpats Dievas rūpinosi net menkiausiais jo poreikiais, tad nusprendė pagelbėti ir sukūrė jam alter ego, jo kūno kūną, jo kaulų kaulą, panašų ir drauge skirtingą: iš Adomo šonkaulio Dievas padarė moterį pagal žmogaus paveikslą. Nuo to laiko vyras ir moteris yra skirtingi, vienas kitą papildo ir vienas kitam prieštarauja. Adomas gavo į save panašią ir sau lygią būtybę – Moterį“, - tokiais žodžiais dvi prancūzų autorės V.Lesuer-Chalmet ir D.Marny pradeda savo esė knygą „Meilė: istorija“, kurioje bando sudėlioti dviejų tūkstantmečių švelniausių žmonijos jausmų mozaiką.

Sąvoka „meilė“, kartojama kiekvieną dieną (kaip ir daugelis sąvokų – „mirtis“, „gyvenimas“, „džiaugsmas“, „laimė“, etc.), yra banali, tačiau knygos autorės ir nesistengia pateikti kokios nors išmatuotos, pasvertos, apčiuopiamos „meilės“ – jos dažniausiai naudojasi grožinės literatūros tekstais, atitinkamu laikotarpiu sklandančiais mitais ir pan. Tai smagi pažintis su biblinėmis tiesomis apie meilę, su Platono ir Aristotelio mintimis ta tema, su gimusiais iš meilės trubadūrais ir trubadūrėmis, su Ž.Ž. Ruso, Dž.Baironu, Ž. Sand, Dekartu, Ž.Rasinu, P. Korneliu, O. Balzaku ir daugeliu kitų meniško ir kritiško žodžio apie meilę meistrų... Pateikiami ne tik pavyzdžiai iš jų nemirtingų kūrinių, bet ir iš jų pačių audringo gyvenimo: Kotrynos de Mediči duktė Margarita de Valua jau nuo vienuolikos metų laikoma užkietėjusia nimfomane; užkietėjęs įsimylėjėlis Stendalis, dievindamas italę M.Viskontini, kuri jį niekina, parašo jai traktatą „Apie meilę“ ir jame išskiria keturias meilės rūšis, analizuoja įvairias jausmo fazes; iš chaotiško ir neramaus dvidešimto amžiaus pradžios gimsta Z. Froido teorija, visiškai pakeitusi meilės sampratą... Prisipažinkime, kad, neturėdami laiko, daugiau puslapių perskaitysime iš D.Švanico knygos „Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus“, nei skaitysime atskirai E.Fuko „Papročių istoriją“, Homerą, Bibliją ir visus kitus, po to ėjusius tekstus...

Garsus mūsų amžiaus režisierius Vudis Alenas teigia: „Jūs pastebėsite, kad įsimylėję ieškome labai keisto paradokso. Paradoksalu yra tai, kad įsimylėję stengiamės surasti daugelį žmonių, prie kurių buvome prisirišę vaikystėje. Antra vertus, iš mylimos būtybės reikalaujame atlyginti už skriaudas, kurias seni tėvai ar kiti asmenys mums yra padarę. Taigi meilėje glūdi prieštaravimas: mėginimas susigrąžinti praeitį ir ją pakeisti“.

Kada buvo mylėti lengviau ar sudėtingiau, paprasčiau ar aiškiau? Tai visada sudėtingas ir tam tikrą įtampą keliantis jausmas. Jei žvelgtume iš moteriškos pozicijos, aišku, regėtume tuos „potvynius“, kai moterys tobulindavo savo kūną ir lavindavo savo intelektą kartu su vyrais (arba atskirai nuo jų), ir nuosekliai po jų einančius „atoslūgius“, kai moterys turėdavo grįžti į šeimą, tekėti dėl turtų, gimdyti vaikus ir pan. Aptariamieji laikotarpiai atskleidžia galybę meilės ir meilės meno niuansų, kiekvieno žmogaus be galo individualią istoriją ir unikalų likimą...

Beje, kiekvieno skyriaus pradžioje trumpai apibūdinami „Ji ir Jis“ (ką dėvėjo, ką puoselėjo, kaip turėjo elgtis, kokius vardus turėjo), pristatomos į istoriją įėjusios ir simboliais tapusios „amžiaus“ poros (Abelaras ir Eloiza, Tristanas ir Izolda – viduramžiai, Petrarka ir Laura – Renesansas, Džonas Lenonas ir Joko Ono, Salvadoras Dali ir Gala – dvidešimtas amžius). Ir dar vienas “beje“. Nemažai pikantiškų smulkmenų: apie biblinį merginų turgų, apie haremuose vartotą „gėlių kalbą“, apie afrodiziakus, vyro ir moters poravimąsi dvaro įsakymu, apie vestuvių simboliką, į kraštutinumus nukrypstančias feministes ir 1975 metais liberalizuotas skyrybas dėl seksualinių nesutarimų...

Knyga parašyta „lengva ranka“ (čia privalumas), trūksta kritiško vertinimo (trūkumas), kiek paviršutiniška (trūkumas), informatyvi (privalumas), paprasta ir įtaigi (privalumas)... Labai tinkama skaityti, kai įpusėja vasaris...