Knygos

Pasaulis be ribų

Daugeliui statistinių Lietuvos skaitytojų T.S.Kondrotas nėra žinomas. Geriausiu atveju - girdėtas. Daugelis apie jį sužinojo iš grožinės literatūros bestselerių italų autoriaus A.Bariko (jį tikrai puikiai pažįsta lietuvių skaitytojai), kuris viso labo tepasakė, kad yra skaitęs Saulių Tomą, kad jo apsakymai yra geri ir galintys reprezentuoti lietuvių literatūrą gerąja prasme. S.T.Kondrotas vargu ar kada nors taps visuotinių diskusijų objektu, vadinasi, pasikalbėti apie jį verta, juolab kad neseniai pasaulį išvydo ir šio autoriaus apsakymų knyga (sudaryta iš naujų ir anksčiau skelbtų apsakymų) - „Meilė pagal Juozapą“.

S.T.Kondroto – stiliaus virtuozo, apsakymų struktūros modeliavimo meistro, meninės kalbos (dabar ne taip jau madingos) žinovo ir kūrėjo – kūrybinis kelias nebuvo lengvas ir aiškus (aštuntąjį dešimtmetį S.T.K. kūrybos idėjinis kelias buvo akylai sekamas, jo kūryba „išimama iš apyvartos“). Pradinių kūrybinės raiškos atramų, žinoma, reikėtų ieškoti Lotynų Amerikos, Ispanijos autorių „pasiūlytame“ „magiškajame realizme“ (tose šalyse XX a. vyko laisvės kovos, diktatorių nuvertimas...). Tai, kuo tapo S.T.Kondroto proza, reikėtų vadinti savarankišku ir autonomišku lietuvių literatūros reiškiniu.

Apsakyme „Pilkieji akmenys, baltosios šaknys“ S.T.Kondrotas teigia: „Kiekviena tauta turi savo pranašus, ir Biblijos teiginiui, esą žmogus negalįs būti pranašu savo krašte, prieštarauja tikrovė. Netgi dar daugiau: kiekvienas yra šiek tiek pranašas, tik ne visi įmano suprasti tai kada reikia ir kur reikia. Ir nėra netikrų pranašų. Visi jie tikri. Kiekvieno žmogaus valia pasirinkti tokį, koks tuo metu jam reikalingiausias, nes niekas geriau nežino žmogaus poreikių kaip jis pats. Kitas Biblijos teiginys – kas ne su mumis, tas prieš mus – yra teisingas tik tiek, kad negalima pasirinkti dviejų pranašų išsyk“.

Beje, apie tuos, kurie neįstengė perskaityti G.G.Markeso „Patriarcho rudens“: ar verta jiems galąsti dantis į Kondrotą? Šis autorius lengvų kelionių nesiūlo. Jis nepublikuojamas „Lietuvos ryte“. Jo veidas nešmėkščioja ekrane... Jis nesako ausims malonių žodžių ir ekspromtu nekonstruoja absurdiškų frazių. Jis kalba taip, kad nejauku: „Negaliu tiksliai atskirti sistemos nuobodulio nuo to nuobodulio, kuris buvo visuomet būdingas Lietuvai. ...> Lietuva – provincija, ir ji visuomet bus provincija, nesvarbu, kokia santvarka čia būtų“ (tą patį, beje, teigia ir T.Venclova). Apsakymuose centro ir provincijos idėja formuluojama skeptiškai ir ironiškai, o personažai - atitrūkę nuo konkrečių lietuviško gyvenimo realijų, todėl primena eksperimentinius modelius. Tekstai atskleidžia keistas ir autentiškas žmonių baimes, abejones, primityvią jauseną, netikrumą...

Apsakymų ašimi tampa ne vaizdų, įvykių, veikėjų aprašinėjimas, o samprotavimai biblinėmis, egzistencinėmis, etinėmis temomis: „Sumuštas ir apspjaudytas gulėdavau ir klausydavaus, kaip teka požeminiai vandenys. Galvodavau: kodėl? Kodėl mano tokia dalia? Supratau, kad esu žmonėms reikalingas. Kitaip jie nekreiptų į mane dėmesio, paliktų mane ramybėj. Pasauly turi būti pusiausvyra. Mano menkystė, mano nelaimingumas atsveria jų stiprią valią ir jų laimę. Tokia pasaulio tvarka, toks jis sutvertas. Ne man jį pakeisti. Kuo labiau mane žmonės žemina, tuo aukštesni jie atrodo patys sau. Kuo aš nelaimingesnis, tuo didesnis atstumas tarp mano nelaimės ir jų laimės, tuo laimingesni jie atrodo patys sau. Taip sutvarkytas pasaulis. Bet kodėl aš? Kodėl ne kas kitas?“

S.T.Kondrotą kai kada galima pavadinti retorišku, kai kada – autoironišku ar maksimalistu, bet visada – mįslingu ir sudėtingu, reikliu savo tekstams, atviru fantazijai kūrėju. Jo maksimalizmas teigia neribotas fizines ir dvasines žmogaus galimybes, o stilius ir išbaigta apsakymų struktūra liudija, anot J.Sprindytės, „disciplinuotos formos grožį“: fantazija ir realybė, tikrumas ir paslaptis, konkretumas ir sąlygiškumas - lyg tobulai suderinto smuiko stygos, kurias liečia virtuozo pirštai. Kondrotas niekada „nesuskambės“ tam, kas neskiria smuiko nuo gitaros. Ir pranašas nebus tiems, kurie pasirinks ne jį.