Knygos

Pasaulis po stiklo gaubtu

Serija „Garsiausios XX a. pabaigos knygos“ pristato S. Plath knygą „Stiklo gaubtas“. Ironiška, kad romanas apie savižudybės mechanizmus, moters bejėgiškumą, depresiją ir neviltį dienos šviesą išvydo porą mėnesių prieš autorės mirtį - savižudybę, t.y. 1963 m. Nesuprantama, kodėl leidykla XX a. antrosios pusės romaną pristato kaip XX a. pabaigos.

Romanas „Stiklo gaubtas“ drąsiai vadinamas autobiografiniu: ji - anksti netekusi tėvo, jos motina dėsto koledže; nuo pat vaikystės ji siekia kuo daugiau ir jai tai sekasi; ji yra graži, talentinga ir turi daug galimybių...“Tai kas ne taip?“– būtų logiškas klausimas.

Šiame vieninteliame S.Plath romane, kaip ir jos poezijoje, vyrauja moters kūrybingumo ir beprotybės temos, vaizduojamas visuomenės spaudimas elgtis pagal tam tikrus kanonus; kalbama apie neigiamus moterystės ir motinystės aspektus. Tai atsargus feministinių idėjų deklaravimas, agresyvaus arba savininkiško vyro elgesio su moterimi pavyzdžių rinkinys, miesčioniškų vertybių išjuokimas, amerikietiškojo „karjerizmo“ – kaip svarbiausios užtikrinto gyvenimo sąlygos - absurdas ir tuštuma. Neatsitiktinai romano veiksmas prasideda „karjeros mieste“ Niujorke kuriame mėnesį gyventi ir dirbti gauna teisę dvylika laimingų panelių, laimėjusių madų žurnalo konkursą: „Tik pažvelk, kas gali nutikti šioje šalyje - sakys jie. Mergaitė devyniolika metų gyvena kažkokiame atokiame miesteliūkštyje taip skurdžiai, kad net žurnalo neišgali nusipirkti, o paskui ji baigia koledžą, šen bei ten laimi prizą ir galiausiai ima vairuoti Niujorką kaip nuosavą mašiną. Bet aš nevairavau nieko, išskyrus save. Tiesiog išriedėdavau iš savo viešbučio į darbą ir vakarėlius, o iš jų į viešbutį ir atgal į darbą tarsi sustingęs troleibusas. Kaip ir dauguma merginų, tikriausiai turėjau žavėtis viskuo, tačiau niekaip negalėjau prisiversti. Jaučiausi labai rami ir tuščia – taip turbūt yra triukšmo supamame pačiame uragano centre, niūriai slenkančiame tolyn“.

Esteros „kitoniškumą“ nuo pat pradžių liudija nenoras bendrauti su tomis, kurioms viskas nusibodo – jachtos, lėktuvai, Šveicarija ir Brazilijos vyrai; ji atsisako prabangių vakarėlių ir pasirenka galimybę pamatyti „daugiau Niujorko, nei to, ką žurnalo žmonės buvo ...> taip kruopščiai suplanavę“; ji pavėjui (tiesiogine to žodžio prasme) paleidžia įvairių kompanijų dovanotas brangias sukneles, kojines ir palaidinukes, nes negalės į jas žiūrėti namuose; sužinojusi, kad nepateko į rašytojų vasaros kursus, ji jaučiasi patekusi į narvą, „iš kurio neįmanoma pabėgti“: „Visą birželį galvojau apie rašytojų kursus kaip apie šviesų, saugų tiltą virš nuobodžios vasaros srovės. Dabar pamačiau, kaip jis susvyravo ir pranyko, o mergina baltais marškiniais ir žaliu sijonu nugarmėjo tarpeklin“.

Savo gyvenimo medį Estera įsivaizdavo tarsi figmedį, apkibusį ateities galimybėmis, tačiau save po tuo medžiu regėjo mirtinai išbadėjusią tik dėl to, kad negali apsispręsti, kurį vaisių pasirinkti: „Norėjau kiekvieno atskirai ir visų iš karto, bet jei pasirinksiu vieną, prarasiu visus kitus. Taigi, kol aš čia sėdėjau, negalėdama apsispręsti, vaisiai ėmė raukšlėtis, pajuodo, ir vienas po kito ėmė kristi ant žemės po mano kojomis“.

Estera, kamuojama depresijos, įsivaizduodama savo pokalbį su gydytoju tikisi, kad jis „atsiloš ant kėdės, varnele sudės pirštų galiukus ir paaiškins, kodėl negaliu miegoti, skaityti, valgyti ir kodėl visa tai, ką darom, atrodo baisiai kvaila... Juk galiausiai vis viena turim mirti. Tikėjausi, kad paskui jis man padės vėl tapti savimi, žingsnis po žingsnio“, bet ne kartą filmuose regėtais, knygose aprašytais ir ne visada humaniškais metodais gydoma Estera priversta išgyventi ilgalaikę vidinę tuštumą, ji laipsniškai, detalė po detalės bandoma „surinkti“ ir „atnaujinti“, ji grįžta į gyvenimą patirdama netektis ir atsisakydama praeities...

Prisimenate K.Kesey romaną „Skrydis virš gegutės lizdo“ (beje, jis pasirodė metais anksčiau nei „Stiklinis gaubtas“, t.y. 1962)? Prisimenate veikėją indėną Bromdeną, apsimetusį bepročiu dėl to, kad negali prisitaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo? O to paties romano veikėją Makmerfį, paskatinusį pacientus sugriauti griežtas ligoninės taisykles ir susigrąžinti pasitikėjimą savimi? S.Plath veikėja Estera nesiūlo revoliucijų ir išeičių, jos pasąmonėje praslenkančios mintys stebėtinai aiškios ir vienaplanės, ji neinterpretuoja ir neanalizuoja, ji neapsimetinėja, o išties serga, bet romano įtaigumą greičiausiai sukuria ne tikrai stiprus meninis žodis (nors ir jo nenuneigsi), o šalia einanti, tik gerokai anksčiau nutrūkstanti pačios autorės gyvenimo linija...