Pasisveikinimas su klasika

Skaityti A.Maurois (tikrasis vardas Emile Salomon Wilhelm Herzog) novelių knygą „Labą vakarą, brangioji“ vakare, geriant arbatą, - tikras snobizmas ir malonumas. A. Maurois, geriausiai žinomas kaip biografas, lengvai ir gyvai aprašęs daugelio žymių žmonių (M. Prusto, H. De Balzako) gyvenimus, šiuo patraukliu stiliumi kuria ir noveles.

Knygoje skaitytojas ras šešiolika jau klasika tapusių novelių (jas dar 1970 m. iš prancūzų kalbos išvertė V.V. Petrauskas, L. Rapšytė, V. Girčys – tai jau 3-iasis knygos leidimas) – šmaikščių kasdieniškų istorijų, virš kurių sklando švelni ironija, liūdesys, nostalgija, netgi gailestis, bet nėra kasdienybei būdingos „jausmų nešvaros“, agresijos ar keršto troškimo. Tai savotiškas literatūrinis retro, į apyvartą sugrąžinantis taupų, tikslų, rafinuotą dialogą, subtiliai rezgamą intrigą, painius žmogiškus santykius; veiksmo dinamiką, netikėtą ir raiškią atomazgą.

Faktiškai per visas noveles keliauja tie patys veikėjai: Roberas Faberas – dramaturgas, donžuanas, garsiai ir „net nesistengdamas nuslėpti tikrųjų pavardžių“ besigiriantis savo pergalėmis; Odetė – Robero Fabero žmona pamažu susitaikiusi su savo dalia („...> su keistu pasitenkinimu stebėjo, kaip viena po kitos keičiasi Roberto meilužės, o ji pati buvo nepakeičiama“); Leonas Loranas - aktorius, „teatro meno žynys“, ir daugelis kitų. Jų - žymių, gražių, turtingų (ir nelabai) moterų ir vyrų - likimai persipina į margą audinį, saugiai paslepiantį „begalinius žmonų, vyrų ir meilužių tinklus“, santuokas iš išskaičiavimo (ir iš meilės), garbėtroškas, abejones, paskalas, egoizmą.

Knygos veikėjai daug ką sau leidžia, jiems viskas įmanoma, nes išties viskas yra laikina: niekada neturėsi visų moterų, amžinos jaunystės, nenukonkuruosi visos literatūros, nenupirksi visų paveikslų... Ir vis dėlto, kaip galima nujausti iš bendro pasakojimų tono, – menas kur kas aukščiau už kasdienybę. Kita vertus, ant to paties žmonių tarpusavio santykių pagrindo menas ir gimsta.

Paradoksas būdingas daugeliui A. Maurois novelių. „Tarpiniame punkte“ moteris persigalvoja tekėti už gana praktiško, bet visiškai padoraus vyro, nes aerodrome sutiktas vyriškis ją sugeba įtikinti, jog neverta aukoti savo asmeninės laisvės vardan šeimos ir saugaus, bet nuobodaus gyvenimo. Galų gale moteris vis tiek išteka ir savo pačios gyvenimu patikrina nepažįstamojo anuomet išdėstytą teoriją... Novelės „Mirties pensionas“ veikėjas Žanas Monjė bankrutuoja ir, nebematydamas prasmės gyventi, nusprendžia mirti „Tanato“ viešbutyje, kuriame kiekvienam klientui paruošiama individuali „mirties porcija“ („Tanato viešbutyje mirtis Jus ištinka bemiegantį, Jūs visiškai nejaučiate skausmo. Techninis įgudimas, įgytas per 15 sėkmingo darbo metų ...>, leidžia mums užtikrinti tikslias marinimo priemolių dozes ir žaibišką jų veikimą“). Veikėjas iš naujo įsigeidžia gyventi kaip tik tuo metu, kai ateina laikas mirti...

A. Maurois vaizduoja pasaulį, iš pirmo žvilgsnio naivų ir paviršutinišką, bet iš tiesų, regisi, - išmintingą. Viską suprasdami, racionaliai apsvarstę ir įvertinę, dėl kelių svaigulio akimirkų knygos veikėjai dažniausiai pasirenka „tarpinį punktą“, tarpinę būseną tarp buvusio ir įvyksiančio. Ir „pabūna“ laimingi...