Knygos

Pasmerktas nuogas gyvenimas

Jau chrestomatinis... Ant populiarumo bangos... Poetas, romanistas, dramaturgas, eseistas... Kalbama apie Sigitą Parulskį ir jo esė knygą „Nuogi drabužiai“ (2002).

Tai ne naujiena, bet literatūriniame pasaulyje visada nauja. Be proto subjektyvi, ironiška, groteskiška, sarkastiška, agresyvi ir labai individuali (kaip kitaip, jei jau „subjektyvi“) knyga... Mažai klysiu teigdama, kad randama kiekvieno kultūringo žmogaus knygų lentynoje.

„Teatro ir apskritai meno taikinys - visuomet žmogus: žmogus kūnas, žmogus daiktas, žmogus abstrakcija, žmogus šešėlis ar žmogus gyvulys“ (P. 104), - vienoje savo esė apie gastroles Vokietijoje su O. Koršunovo trupe rašo S. Parulskis. O ir jo paties knygoje taikliai šaudoma į tą patį taikinį: į žmogų, apsėstą didybės manijos; į žmogų, apniktą menkavertiškumo kompleksų; į žmogų gašlų ir į žmogų primityvų; į neidealizuotą - besidauginantį, besituštinantį, pagiringą, pretenzingą - ir gyvą žmogų, tokį bjauriai nuodėmingą, kad net skaityti apie jį yra šiurpiai malonu. Kultūringai slapstomos manijos ir kompleksai, negailestingai demaskuojami, preparuojami ir „išdarkomi“ stebėtinai judriomis asociacijomis, paradoksais, metaforomis, vulgaria leksika ir švaria poetine kalba.

Autentiškas, konceptualus ir kūniškumu persisunkęs knygos pasaulis įtraukia nuo pirmųjų puslapių ir vedžioja skaitytoją po Berlyną, Stokholmą, pasikviečia užsukti į vis dar aistra dvelkiantį miegamąjį ir į medinę būdelę už tvarto. Taip, jis desakralizuoja tradicines vertybes ir šventina kasdienybę. Taip, jis ekshibicionistiškai „tempia“ į viešumą sielos skaudulius. Ir dažnai tai daro mirties ir mirtingumo akivaizdoje: „Nebetenka prasmės ir kreipiniai į dieviškąjį Absoliutą, nes tai jau kreipimasis ne į tradiciją (kuri savaime yra ir besikreipiančio tęstinumo laidas). Tai kreipimasis į save patį, apeliavimas į savo paties gailestį arba neapykantą sau pačiam. Atsisakius vertybių hierarchijos, kvaila bijoti ir mirties. Mirtis tokia vertybė, kurios niekaip negali ištikti jokia infliacija: ji gali būti niekinama arba garbinama, bet niekados nebus atmesta kaip susidėvėjusi, neoriginali, nebeveiksminga“. Jis viešai provokuoja ir sulaukia dialogo su skaitytoju, nustebintu autoriaus pastabumu, įžvalga, motyvacija. Keletą kartų, po tam tikro laiko perskaityta knyga atskleidžia naujas prasmes, kitur sudeda prasminius kirčius, leidžiasi būti vertinama vis bręstančio skaitytojo požiūrio. Kitaip tariant, ši knyga - ne vienadienis skaitalas.

M. Kvietkauskas - poetas ir literatūros tyrinėtojas - S. Parulskio esė modernistiškai susieja su „tiesosaka“, t.y. su nuolatiniu tiesos apie žmogų deklaravimu: žmogus yra būtybė, kuriai naikinimas ir susinaikinimas tapo nuolatine būsena. Aštri ir kandi nihilistinė S. Parulskio pozicija išsklaido iliuzijas ir apnuogina sąžinę, nors pats autorius teigia, kad „jeigu sąžinė egzistuoja - tai ji sapno formos“.

Nuoga ir pažeidžiama tai, apie ką rašo S. Parulskis. Autentiška ir atvira yra tai, kaip jis rašo: „...> tikrai žinau, jog visa tai yra ne tik mano, tai būdinga mums visiems, kartais bijantiems prisipažinti, pagaliau - prisijaukinti, sužmoginti tai, ką vadiname prigimtimi, instinktais, siela“.

S. Parulskis kažkuria prasme artimas Š. Saukai (neatsitiktinai knygos viršelis iliustruotas šio dailininko paveikslu „Sakmė apie Sigitą Parulskį“ - prieš nuogų, klūpančių ir sėdinčių žmonių minią, po kurios kojomis voliojasi panaudoti vaistų buteliukai, šaukštai, prezervatyvai, nuorūkos, degtukų dėžutės, ant žemės guli pats S. Parulskis, su iš rankų išsprūdusia šokdyne).

Tai, ką S. Parulskis sako apie Š. Saukos paveikslus, galėtų apibūdinti ir jo paties eseistiką: „Tai ne siurrealistinės vizijos ir ne metamorfozės, tai dvelkia baisia archaika, - žmogus varomas atgal, verčiamas atrajoti savo surytą gyvenimą, visas jo net ir ne itin valgomas formas. Jeigu Šarūnas ir toliau laikysis tokios krypties, - sako S. Parulskis, - jo tapomas žmogus virs vandeniu, ugnimi, oru ir žeme, o gal apskritai - atomistų džiaugsmui - tik klajojančiais atomų būreliais“ (P.170). Kuo virs S. Parulskio eseistinis herojus - nežinia, bet tokia kryptim einant nueiti yra kur.