Pranešimuose – šių dienų paveldo aktualijos

Renginio dalyvius pasveikino Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis ir Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras. KPD Klaipėdos teritorinio skyriaus vedėjas Almantas Mureika pristatė anketinės apklausos rezultatus, atskleidusius skirtingą paveldo sampratą visuomenėje. 

Darius Nicius, Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos direktorius, kalbėjo apie tradicinės regiono architektūros pritaikymą saugomose teritorijose; Lietuvos istorijos instituto atstovė dr. Rasa Banytė-Rowell pristatė archeologines vertybes Šilutės krašte; Klaipėdos universiteto docentė dr. Silva Pocytė dalijosi įžvalgomis apie senąsias Klaipėdos krašto kapines; KPD specialistai apžvelgė kultūros paveldo apskaitos ir inventorizavimo procesus.

Renginys baigėsi diskusijomis ir tradicine popietės kava, kurios metu dalyviai ieškojo bendrų sprendimų, kaip išsaugoti ir aktualizuoti Mažosios Lietuvos kultūros paveldą ateities kartoms. Šis susitikimas dar kartą pabrėžė bendradarbiavimo svarbą saugant tai, kas brangu visam regionui.

Paveldo unikalumas

Mažosios Lietuvos kultūros paveldas yra išties unikalus ir išskirtinis Lietuvos istorijoje, nes jis ženkliai skiriasi nuo Didžiosios Lietuvos (dabartinės Lietuvos teritorijos, buvusios LDK dalies) paveldo.  Mažoji Lietuva nuo viduramžių buvo Prūsijos/Vokietijos valdžioje, todėl jos kultūra susiformavo kryžiuojantis lietuviškoms tradicijoms ir vokiškai vakarietiškai įtakai. 

Tai lėmė kitokį administracinį, teisinį ir religinį kontekstą nei Didžiojoje Lietuvoje.  Didžioji Lietuva buvo daugiausia katalikiška, o Mažoji Lietuva – protestantiška (liuteroniška). Tai nulėmė kitokį religinių pastatų paveldą – liuteroniškas bažnyčias, paprastesnį, kuklesnį jų meną, bet taip pat turtingą raštijos tradiciją. Čia atsirado pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“ (1547 m.). Mažosios Lietuvos spaustuvės Karaliaučiuje, Tilžėje ir kitur platino lietuvišką literatūrą ir spaudą, ypač XIX a. draudžiant lietuvišką spaudą Rusijos imperijoje. „Aušra“, „Varpas“ ir kiti leidiniai pirmiausia buvo spausdinami būtent čia. Tad Lietuvai Mažosios Lietuvos paveldas labai reikšmingas, daug davęs.

Mažosios Lietuvos paveldą nesunku atskirti nuo kitokios, nei Lietuvoje, architektūros. Čia vyrauja fachverko statyba (medžio ir plytų karkasiniai namai), raudonų plytų pastatai, uostamiesčių (Klaipėdos, Tilžės, Karaliaučiaus) urbanistika su vakarietišku planavimu. Ypatingi elementai – Klaipėdos senamiesčio architektūra, Nemuno deltos kaimų sodybos, mažųjų miestelių liuteronų bažnytėlės.

Net tautiniai drabužiai, buitis, papročiai turėjo vokiškos kultūros atspalvį. Čia gyveno lietuvininkai (Mažosios Lietuvos lietuviai), vokiečiai, prūsai, kuršininkai ir kitos tautos. Dėl šios įvairovės formavosi daugiakultūrė erdvė, kur lietuviškas identitetas nuolat derinosi su vakarietišku. Mažosios Lietuvos kultūros paveldas unikalus tuo, kad jis yra vakarietiškesnis, labiau susijęs su protestantiška tradicija, lietuvių raštijos pradžia, fachverko architektūra bei Klaipėdos krašto specifika. Tai tarsi lietuviškos kultūros „tiltas į Vakarus“.

Mažosios Lietuvos kultūros paveldo išsaugojimas, žinių apie jį skleidimas labai svarbus ir visos Lietuvos istorijos pažinimui. Mažąją Lietuvą reprezentuojančio paveldo turime tik šiame regione ir jo nėra labai daug. Vien jau dėl to jam turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Tai pažymėjo ir renginio dalyviai.