Kone prieš dešimtmetį dar būdama studentė, I. Valantinaitė laimėjo Rašytojų sąjungos leidyklos rengiamą „Pirmosios knygos“ konkursą – debiutavo su knyga „Žuvim ir lelijom“. Apdovanotos ir vėlesnės knygos: Jaunojo jotvingio apdovanojimu – „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“, Salomėjos Nėries premija – „Trumpametražiai“. 2020 m. pasirodžiusi knyga „Apsisiautusi saule“ buvo įtraukta į Lietvuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamą kūrybiškiausių 2020 m. knygų dvyliktuką. Bevartant naujausią Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje pasirodžiusią knygą neapleidžia nuojauta, kad ir ši knyga neliks be laurų.

Pokalbis su poete – apie dvigubos širdies prasmę, tikėjimo galią ir ritualus, be kurių neatsiranda eilėraštis.

– Vos pasirodžiusi „Gimiau su dviguba širdim“ buvo pastebėta – „15min“ ją įtraukė į geriausių lietuvių poezijos knygų sąrašą. Ką jums, kaip kūrėjai, reiškia toks įvertinimas? Tokie pripažinimo ženklai labiau džiugina ar įpareigoja?

– Labiau džiugina. Minėtas 15-tukas buvo netikėta, bet maloni žinia. O žodis „įpareigoja“ galbūt nelabai tinka kūrybai, nes be vidinės laisvės rašymą vargiai įsivaizduoju. Kaip tokiu atveju išdrįsti atsiverti pačiam sau?

– Kuo šis rinkinys jums pačiai kitoks nei ankstesnės knygos?

– Dabartinis mano santykis su knyga labai šviežias, bet nustebino tai, kad vos paėmusi į rankas supratau – nieko nekeisčiau, antrą kartą viską padaryčiau taip pat. Tačiau jau dabar galiu įvardyti šią knygą kaip pačią atviriausią, asmeniškiausią, drąsiausią ir brandžiausią savo kūrinį.

– Kaip galima interpretuoti gimimo su dviguba širdimi metaforą?

– Pavadinimą galima interpretuoti įvairiai. Vienas iš pavyzdžių – esu gimusi ir augusi Kaune, tačiau dėl magistro studijų persikėliau gyventi į Vilnių. Laikui bėgant prisijaukinau sostinę ir ji man atsivėrė savo grožiu ir paslaptimi. Šiuo atveju galima sakyti, kad mano širdis yra dviguba – joje telpa du miestai: Vilnius ir Kaunas. Bet tai tik vienas iš aiškinimo variantų.

Gyvenime būna akimirkų, kai jauti taip stipriai, kad, atrodo – širdis išsiplėtė, joje pradėjo tilpti dvigubai daugiau nei iki tol.

Pavadinimą kiekvienas skaitytojas gali suvokti įvairiai ir, tikiu, labai asmeniškai. Gyvenime būna akimirkų, kai jauti taip stipriai, kad, atrodo – širdis išsiplėtė, joje pradėjo tilpti dvigubai daugiau nei iki tol. Man šiame pavadinime yra užkoduotas vidinio praturtėjimo, atsivėrimo, savęs suvokimo momentas.

– Eilėraščiuose dažnai pasirodo veidrodžio, atspindžio motyvas. Ką juo norėjote perteikti ar sužadinti skaitytojui?

– Koks taiklus šis klausimas! Taip, atspindys – vienas iš raktinių knygos leitmotyvų. Veidrodis tiesiogine prasme sukuria dvigubą vaizdą. Priėję prie jo pamatome save, galime pastebėti ir įsižiūrėti į tai, kas patinka ar nepatinka, kaip keičiamės. Manau, kad tai vienas paslaptingiausių, nuostabiausių ir reikalingiausių susitikimų, kokie tik įmanomi šiame gyvenime. Todėl knyga ir prasideda Oskaro Milašiaus citata „Leisk man pagaliau žvelgti toliau, daug toliau – į save patį“.

Taip atveriu naujausią eilėraščių knygą ir kviečiu skaitytoją į susitikimą su pačiu savimi. Poezija turi tą galią.

– Ką naujo rašymo procesas atskleidė apie žmogų (ir apie save) šį kartą?

– Šią knygą rašiau penkerius metus. Per tą laiką nutiko daug neįtikėtinų, stebuklingų, bet ir neapsakomai skaudžių dalykų. Turbūt ryškiausiai per šiuos metus pajutau, kad tikėjimą turintis žmogus bet kurioje, net ir pačioje sudėtingiausioje gyvenimo situacijoje, yra pajėgus išlikti, turėti jėgų ištverti, išlaukti aušros.

– Esate minėjusi, kad įkvėpimo semiatės iš naujausių mokslinių atradimų. Kaip šios idėjos atsispindi naujausioje knygoje?

– Man mokslininkai panašūs į šiuolaikinius pranašus – bando nuspėti ateitį ir perspėja žmoniją. Taip, kuo toliau – tuo labiau domiuosi mokslo atradimais, naujienomis. Turbūt labiausiai šis mano pomėgis atsispindi eilėraščiuose „Didysis žiedas“ ir „Vidudienio lopšinė“, bet aidas girdimas per visą knygą. Kas nutiks su mūsų planeta? Kas yra už regimybės ribų? Kiek realybės mes esame pajėgūs suvokti, patirti, atrasti, pajusti būdami tokie riboti?

– Ar turite rašymo ritualų? Kaip gimsta jūsų eilėraščiai, iš kur jie ateina?

– Pastaruoju metu rašau retai, kad galėčiau atrasti panašumų tarp eilėraščių gimimo akimirkų, suvokti, ar ir kokius ritualus atlieku prieš jiems ateinant, tačiau viena yra aišku – reikia laisvo laiko, ramios širdies, vidinės tylos, kad išgirsčiau save, kad deramai pasitikčiau eilėraštį, turėčiau laiko džiugiai jį priimti lyg užsukusį svečią. Taigi, dažniausiai rašau jaukiais sekmadienio vakarais, kai galiu neskubant įsiklausyti į save. Tiesa, yra dar vienas pasikartojantis dalykas – prieš sėsdama rašyti eilėraščio susitvarkau namus. Taigi, tekstai gimsta tiek vidiniai, tiek išoriškai švariose erdvėse.

– Kada jums pačiai eilėraštis atrodo baigtas?

– Pastebėjau, kad nuo pat mokyklos laikų turiu gana retą savybę – eilėraštis ateina visas ir išsyk. Labai retai užtrunku ilgai redaguodama, keisdama ar taisydama. Lyg viduje eilėraštis jau būtų išnešiotas iki to laiko, kol prisėsiu prie švaraus lapo ir suteiksiu jam regimą formą.

– Knygą pradedate dvejais eilėraščiais apie Aušros vartus, o viršelyje – iškilusios dvi širdys, įkvėptos koplyčioje matytų votų. Kuo ši vieta jums tokia svarbi?

– Aušros vartai – stebuklinga vieta Lietuvoje, Vilniuje, kur dažnai užsuku, o kartais ir giedu psalmę šv. Mišių metu. Vieną kartą akys užkliuvo už tiksliai būsimos knygos pavadinimą iliustruojančių votų. Votai – padėkos arba prašomo stebuklo ženklai. Aušros vartuose jų – tūkstančiai. Šia knyga aš ir dėkoju, ir prašau tų stebuklų savo bei savo artimųjų gyvenimuose. Pagalvojau, kad jie gražiai atspindėtų knygos turinį, būtų tarsi vizualus raktas į eilėraščių rinkinį.

Du eilėraščiai pačioje rinkinio pradžioje, tiesiogiai susiję su Aušros vartais, yra lyg knygos herbas. Prie jų yra nurodytos datos – viena iš jų mano gimimo dienos. Taigi, taip ir prasideda knyga, tarsi dvigubu gimimu. Dar viena tiesioginė sąsaja su pavadinimu.

Šiame, ne tik visoje Lietuvoje žinomame, bet ir už mūsų šalies ribų garsėjančiame stebukliniame paveiksle, susitinka saulė ir mėnulis, alfa ir omega, susijungia amžinybė. Per Verbų sekmadienį yra laikomasi senos tradicijos – vilniečiai ir miesto svečiai eina pro Aušros vartus su verbomis rankose, o paskui klausosi Mišių stovėdami prie atviro Aušros vartų lango. Tądien giedant atrodė lyg žvelgčiau į šimtmečiais nepakitusius žmones su verbomis rankose, lyg iš senos XIX a. fotografijos. Taip, lyg pro miesto vartus, ir kviečiu skaitytoją įžengti į knygą, į belaikę erdvę, susipynusius amžius.

Prieš sėsdama rašyti eilėraščio susitvarkau namus. Taigi, tekstai gimsta tiek vidiniai, tiek išoriškai švariose erdvėse.

– Jūsų eilėraščiuose net kasdienybė atrodo kupina stebuklo ir šviesos. Ar taip matote pasaulį ir už poezijos ribų?

– Taip, manau, kad mano kaip poetės kasdienybė ir eilėraščiai glaudžiai persipina tarpusavyje ir itin darniai susikalba, papildo vienas kitą. Eilėraščiai gana taikliai atveria mano vidinės erdvės suvokimą, išplanavimą, asmeninę sandarą.

– Prieš mėnesį vykusiame knygos pristatyme tikriausiai išgirdote daug skaitytojų reakcijų. Kokie atsiliepimai labiausiai įsiminė? Ką žmonės labiausiai pajuto skaitydami jūsų naujausias eiles?

– Daugelis bičiulių sakė: „Ši knyga nuo viršelio iki paskutinio puslapio – grynai tu“. Labiausiai pirmieji skaitytojai pabrėžė knygos išskirtinumą, autentiškumą. Gražiausius žodžius skyrė poetė Ramutė Skučaitė, pasakiusi, kad „skaitant knygą suskamba ne tik eilėraščių eilutės, bet ir balti tarpai, skiriantys posmus, nes šioje knygoje kartais ir tarpeliai turi ką pasakyti. Jie prabyla nė žodžio neištardami.“ Stipriai padrąsino ir knygos redaktorius Donaldas Kajokas įžanginiame žodyje taręs, kad „pastanga suglausti estetiką su etika, troškimas „išmokt skaityti dangų“ daro šią knygą ypatingą ir vertą rimto skaitytojų dėmesio“.

*********

„Gimiau su dviguba širdim“

Kai išmokome skaityti dangų –

jis liejosi, plūdo vidun

net užmerkus akis.

Vien dėl tos akimirkos

buvo verta ateiti į laiką

tvinksintį ant sienų ir riešų.

Su kiekvienu žodžiu

žiedlapiai biro iš lūpų,

kiekviena mintis –

spindulių krioklių išprausta.

Kaip vadinasi toji šalis,

kurioje tėra kambarys

šios sekundės?

Kuo vardu toji šalis,

kuria aš tapau?