Knygos

Poezijos magija

Grakščios, žaismingos, ketureilio „sudrausmintos“ poezijos kūrėja D. Čepauskaitė savo trečiąja (prieš tai buvusios: „Bevardžiai“, 1992; „Suvalgiau vieną spanguolę“, 1998) poezijos knyga „Nereikia tikriausiai būtina“ padėjo suformuluoti imperatyvą, skatinusį tarti keletą žodžių apie šią knygą: Čepauskaitės pozicija poetiniame pasaulyje neabejotinai tvirta, todėl kaip ir nereikia jos pristatinėti. Kita vertus, poetės kūryba tokia vykusi, kad tikriausiai būtina ją skaityti, o perskaičius rekomenduoti draugui.

Sunku pasakyti, kas visų pirma yra D. Čepauskaitė: poetė, dramaturgė ar aktorė. Ji sėkmingai kuria vaidmenis Kauno Jaunimo kameriniame teatre; jos pjesės yra pripažintos įvairiuose dramaturgijos konkursuose, o eilėraščių rinkiniai demonstruoja gerą kūrėjos poetinę klausą. Teigiamai įvertindama D. Čepauskaitės poetinį debiutą, V. Daujotytė akcentuoja, kad po O. Baliukonės ir J. Strielkūno būtent ši poetė sugebėjo „įlieti kraujo“ į ketureilį, ir liudija, kad ji turi nepaprastą dovaną – įgimtą formos ir eiliavimo jausmą. Šventa tiesa: D. Čepauskaitės poezija pakeri muzikalumu, metaforomis, netikėtumu ir pokštais. Poetė žaidžia skirtingomis stilistikomis, yra tiksli, bet nenuspėjama, todėl ją skaityti labai įdomu ir nenuobodu – ypač tiems, kuriems reikalingos inovacijos...

D. Čepauskaitės poezija prabyla lyrinėmis intonacijomis, atmieštomis gera doze komizmo, ironijos ir socialumo. Literatūros kritikės B. Speičytės nuomone, „lanksti, žodinga, sąmojinga poetės ketureilių kalba laikosi to, kas nepasakoma, nuo ko lyg su šypsena atšlyjama, bet kas iš tiesų yra svarbu ir slypi už grakštaus kalbos srauto – tam tikras egzistencinis nerimas, rūpestis“. Šiame rinkinyje stabtelima ties tuo, kas matoma ir ką būtų norima matyti; kas sakoma, galvojama ir kas nutylima; kas yra mylima, o kas tėra taip sau. Virš kasdienybės nuotrupas „lesančių“ eilėraščių veriasi tokia transcendentinė erdvė, kad jautresnę poetinę klausą turinčiam skaitytojui ima šiurpti oda (gal kiek ir utriruoju):

pasirašai, žiūri, kaip raidės miršta,

meldies į dievą – nuo lietaus pridenk,

o jis nutaiko tau į kaktą pirštą –

gyvenk, jei nori, jeigu ne – gyvenk.

(P. 72)

D. Čepauskaitės poezija yra dualistinė: ji išlaiko tam tikrą intelektualinę distanciją tarp gyvenimo ir poezijos, tarp tragikos ir komizmo ir deklaruoja platų visuomeninių „svarstymų“ lauką. Ji teigia dabartį ir tuo pat metu – anapusybės paslaptį. Vienu metu ji įkūnija mylintį ir nemylintį pasaulį... D. Čepauskaitės „gerbėjai“ iš autorės tikisi (dažniausiai) subtilaus, skoningo ir netikėto pokšto – B. Speičytė teigia, kad Čepauskaitės poezijoje gyvena „juoko demonas“, žaidžiantis žaidimą pavadinimu „Gyvenimas“.

Skaitydamas D. Čepauskaitės poeziją V. Kukulas jos (poezijos) atspindžiuose regi O. Mandelštamo, A. Achmatovos, B. Pasternako, M. Cvetajevos, A. Maldonio ar T. Venclovos kūrybines nuostatas, bet akcentuoja autorės autentiką, nuoseklumą ir gebėjimą „interpretuoti“. „O tam, kad per literatūrą pereitum sukauptu, nuosekliu žingsniu“, - teigia V. Kukulas, - „reikia iš standartinės aplinkos patekti į nestandartinę, šią savo ruožtu paversti vėl standartine ir nestandartiškai iš jos pasitraukti“. Panašiai taip ir yra D. Čepauskaitės atveju – poetinėje realybėje kasdienybė virsta perifrazėmis ir stebuklu.....

Labai norėtųsi, kad ši poezija būtų daugiau nei „kam nors“ įdomi.