Paskutines akimirkas skaičiuojantis "Poezijos pavasaris" atsisveikins palikdamas tradicinį kasmetį eilių almanachą.

Lietuvos rašytojų sąjungos išleista knyga – solidaus autorių kolektyvo bendro darbo vaisius. Knygą sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, svečių kūrybą atrinko Vytas Dekšnys, kompaktinę plokštelę, kurioje skamba dešimties literatų kūryba, parengė Rimantas Kmita.

Kaip ir kasmet, literatūros gerbėjų laukiamame almanache surinktos eilės, pernai skelbtos kultūrinėje spaudoje, "Poezijos pavasario" svečių – Graikijos, Rumunijos, Indijos, Latvijos, Nyderlandų, Airijos, Suomijos, Čekijos ir Čilės poetų eilių vertimai.

Apie poezijos nūdieną kalbinami "Poezijos pavasario" anketos pašnekovai: Neringa Butnoriūtė, Dovilė Kuzminskaitė, Gintaras Grajauskas, Virginija Cibarauskė, Kęstutis Navakas, Agnė Žagrakalytė, Saulius Vasiliauskas, Lina Buividavičiūtė, Rimas Užgiris, Kornelijus Platelis, Mindaugas Nastaravičius, Enrika Striogaitė, Daina Opolskaitė, Ramūnas Čičelis, Erika Drungytė. Žinomi poetai, literatūrologai dalijasi mintimis apie nykstančią prozos ir poezijos takoskyrą, pastarojo žanro kūriniuose vis dažniau pastebimą buities refleksiją.

Kolegų literatų ir literatūrologų straipsniais pagerbiami šiųmečiai sukaktuvininkai. Rašytoja, ilgus metus vadovavusi Maironio lietuvių literatūros muziejui, Aldona Ruseckaitė piešia gyvą šįmet sausį 80-mečio sulaukusio poeto, vertėjo Vlado Baltuškevičiaus portretą.

Literatūros kritikė Donata Mitaitė nagrinėja poeto Alfonso Maldonio, kuriam šiemet būtų sukakę 90, pasirinkimų dramą. Vesdama paraleles tarp Jono Aisčio eilėraščio "Kristaliniame karste" ir A.Maldonio "Vakaras stikliniame karste", ji padeda suprasti pastarojo asmeninių ir kūrybinių pasirinkimų priežastis, galimybės pasitraukti į Vakarus neigimą.

Literatūrologas Virginijus Gasiliūnas varto Broniaus Krivicko, kurio 100-ąjį jubiliejų šiemet minime, eilių pluoštus. Kuklindamasis, kad nesijaučia pajėgus leistis poezijos analizėn, autorius, jo žodžiais, pateikia kelis mintigalius apie paties B.Krivicko aktorei, radijo diktorei Danai Rutkutei ir Vincui Mykolaičiui-Putinui adresuotų kūrinių rinkinius. Pastarajam skirtas poezijos pluoštas, Vilnių pasiekęs 1952-ųjų rugsėjį, – greičiausiai paskutinis, perrašytas paties autoriaus ranka: aktyviai Laisvės kovose dalyvavęs poetas tais pačiais metais žuvo Raguvos miške.

Alfonso Nykos-Nyliūno 100-mečiui skirtas poetės, literatūros kritikės Giedrės Kazlauskaitės rašinys, remiantis jo dienoraščiais nagrinėjantis garsiojo poeto santykį su V.Mykolaičiu-Putinu.

Filosofas Kasparas Pocius atsigręžia į Eduardą Mieželaitį – "poetą, kurio šimtmetį minės nedaugelis" ir dėsto argumentus, kodėl jo kūryba – išskirtinė, išėjusi "toli anapus lietuviškojo konteksto". Nors sovietmečiu pripažintas poetas vyraujančios šiuolaikinės kritikos yra nurašytas, K.Pocius E.Mieželaitį lygina su pasaulinio lygio kūrėjais, moderniosios poezijos šaukliais. "Plačiais mostais jis tam tikra prasme pralenkia net savo nostalgiškus konkurentus – egzodo poetus. Galbūt todėl, kad nutraukia tradicijos bambagyslę ir priima modernybę bei modernizmą kaip visišką įtrūkį – dekartiškai pradeda nuo nulio", – rašo K.Pocius.

Poetas, literatūros kritikas Gintaras Bleizgys dalijasi prisiminimais apie Joną Strielkūną, pastarojo gimimo 80-mečio proga. "Penki pavasariai su Jonu Strielkūnu" – it ištraukos iš slapto dienoraščio atskleidžia autoriaus bičiulystę su gerokai vyresniu kolega, nuo pažinties, globėjiškos paramos akimirkų iki paskutinių pokalbių.

"Šūdinai atrodo, po posėdžio ir visų tarybos narių atsistatydinimo pasakė man Jonas, – galėjai sėstis šalia jų, o ne priešais, galėjai pavaišinti kava ir arbata, nupirkti sausainių, o dar geriau vyno ar kokio brendžio... Pasiektum tą patį rezultatą, bet kultūringai. Daug metų turėjo praeiti, daug ką gyvenime turėjau patirti, kad suprasčiau ano savo elgesio menkumą. Strielkūnas vienintelis iš redakcijos darbuotojų drįso viską pasakyti tiesiai šviesiai."

Dar daugiau intymumo atskleidžiama Valdemaro Kukulo, kurio 60-ąsias gimimo metines minime šiemet, dienoraščiuose: paskutiniais gyvenimo metais užfiksuotos patirtys atskleidžia anksti išėjusio poeto išgyvenimų tekstus ir kontekstus.

"Vakar guliu ir galvoju: kaip turėčiau nekęsti literatūros! Nieko nedavusi, atėmė, suniokojo visą gyvenimą. Atėmė ramų ir pastovų buvimą, atėmė meilę ir šeimą, dabar atiminėja pati save! Studijų metai, užuot daužęsis po Vilnių ir mylėjęs, mylėjęs, – galvojau vien apie literatūrą, tvėriausi, gaubiausi nuo net labai mylinčių moterų šarvais: trukdys gyventi, trukdys rašyti. Bendravau vien su literatais. Poetas! Užuot pasitraukęs į gilumą, vienumą, lindau į viešumą, į spaudą: be to, kad tapau girtuoklis, esu dar ir profesionalus spaudos darbininkas. (...) Poezijos šansas tolsta ir tolsta, vis labiau įsitvirtina vidutinybė, tad ar verta buvo jai aukoti gyvenimą, meilę? Prakeikimas, kurio vertas tik literatas. Literatas, bet ne poetas", – 1991-ųjų vasario 25-ąją rašė V.Kukulas.

Skausmingais klausimais į tragiško likimo 2001-ųjų "Poezijos pavasario" laureatą Stasį Stasevičių kreipiasi aktorė Olita Dautartaitė. "Buvo jis kaip vaikas, kaip ir senukas. Dievo vabalėlis ir aštrus dalgio ašmuo. Mažutėlis kūnu ir slėpininga stipria dvasia, netelpančia šiame kūne", – rašo O.Dautartaitė. Per tris almanacho puslapius publikuotame laiške pabirę prisiminimų trupiniai – nelyg snaigės, nutūpusios ant poeto veido, amžiams atgulusio pailsėti po 2012-ųjų gruodžio nakties dangumi.

 

Marius Burokas

Žydų kapai.

Zarasai – II

 

gedulo dantim

užsėtas

tas miškas

 

mirties žiauberėm

sužiedėjus

kalva

 

slenka palinkę

prieš ežero vėją

braunasi

pro erškėtrožių

raizganas

———-

jau matom

juos

 

išgenėtus

 

nuluptom samanom

 

nuo vardų

nuo atminties

///////////

 

Dovilė Zelčiūtė

Tėvai sėdi įsauly saloje vidur upės

Birželis vasaros pradžia Nemunas kirai

Jų aukšti balsai juokas

ant žolės nedidelis termosas

saugioje vandens juostoje

be drabužėlių šokčioju upės užuteky

nardau kaip kirai rėkia tiesiog virš galvų

smėlyje paukščių kiaušiniai atsargiai! įspėja mama

šitoks vėjas

medžio kvapą nuo lentpjūvės – tiesiai į mus

atneša žinią vasara niekada nesibaigia

su artimaisiais sesuo kažkur piešia lubinus

renka žemuoges ji visada man suaugusi

batukai su aukšta pakulne

pavojus – vėliau tasai kaukšt kaukšt

bet kol kas aš nardau kaip prieš gimimą sūpuojama

rankų mano tėvo mamos švelnių balsų

apie keliones vaikus šį birželį

didelė jau jų mažoji duktė

žvelgiu į dugną griebiu

vandens nugludintą šukę

visam laikui ją pagriebiau

tėvus sėdinčius įsauly saloje

šukę vidur švytinčios upės

*********

Prieš iškeliaudama

mama norėjo rūkyt

čia turi būti balkonas

nors porą dūmų!

neleidom

kalbėjom kažkokias nesąmones

negalėjom ištraukti vamzdelių

negalėjom palatoj

tiesiog imt ir užmušti kai galvoju

didžiausiems nusikaltėliams prieš egzekuciją

leidžiama surūkyt cigaretę kaip dabar

man pateisinti savo negailestingą sveiką protą

kai buvo likę vos keletas valandų nepilna para

ji tik norėjo susikaupti ir suprasti visa kas vyksta

ką reikės toliau daryti toliau nuo teatro nuo visų

privalomų vaidinimų kaip suvaldyti laiką

rūkyčiau dabar už tave bet mūsų

juk tai nepasotins, brangiausioji

////////////

Enrika Striogaitė

Bronė (Alfuko žmona)

nemylėjau

taip ir nesutikau jo

trisdešimt septynerių ištekėjau

kad nelikčiau senmerge

 

pagimdžiau du vaikus: mergaitę ir berniuką

nė vienas nepanašus į mane

dukra - kaip iš akies traukta mano motina

mažutė rudomis spitriomis akimis valdinga

sūnus - tikra savo tėvo kopija:

 

mačiau jį

prie prekybos centro

sėdintį su ištiesta ranka ties durimis – –

be kojos be ramentų

šlapią dvokiančią šliūžę praeiviai aplenkdavo

į šalį sukdami nosis

manęs jis nematė

sėdėjo dieviškai ramiai žiūrėdamas į vieną tašką – –

tarsi apsišlapinęs Buda – –

tarsi nebyliai pravirkęs mano sūnus

kai apkabinus noriu suprasti

kodėl šitaip trokštu su juo

nugyventi dar vieną gyvenimą

************************

Alfukas

kažkadaise maniau

kad aš – beveik Verlenas

Rembo Baironas

– – – – – –

– – – – – –

– – – – – –

ir dabar taip manau

*****************

Irutė

po penkiasdešimt metų

sutikau savo jaunystės meilę

maximoj

prie kasos

 

vienas kitą vos atpažinome

[kaip ir visi vyrai jis išsilaikęs geriau]

pirko liesos varškės ir grietinės

savo žmonai

kaip anuomet

susikibom už rankų

prie neveikiančio šviesoforo

mėginom perbėgti gatvę

 

aš parklupau

 

sutrikęs jis prie manęs pasilenkė –

pirmąkart jį pabučiavau

dideliu greičiu lėkęs automobilis

kliudė – – – – –

 

jo pirkinių maišelį

 

liesa varškė ir grietinė

ištiško ant asfalto

ir mano drabužių

////////////

Donaldas Kajokas

Lithuania

šalis turinti tokią poeziją

negali išnykti lygiai

 

kaip šalis dar turinti

dar poeziją

negali

išlikti

 

o visa kita

gryna laimė ir tiek

******

Trys rudenėjantys etiudai

1

kol su sparnais esi dangaus neįmatai

išvydęs jį sparnų jau nerandi dėl to

gali raudot gali bet argi bus kitaip

ir kam tau to kitaip

 

va ir ruduo

 

2

permirkęs rūstus molėtas

pro beržyną per laukus

 

tiško vėjai šėlo lietūs

ir žaibavo

kaip

žmogus

 

3

šiaurio bliuzas

kauko laiptai, gatvė

troleibusas

lėtas kaip vienatvė

ŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪ

 

Gintautas Dabrišius

Vos išsiritusi bitė – – – tuoj pat

Galvą į korio akelę kyštelie –

Pasižiūri

Gal dar kas ten sėdi kamputyj –

O aš nubudęs

Bėgu į lauką

Pažiūrėt ar dar neprašvito

Seniau kitaip būdavo –

Nubudęs ir lovoj gulėdamas žinojau

Dangus dar ten pat – –

O žvaigždės prie kojų – –

 

Vos išsiritusi bitė

Į korio akelę pažiūri – nuliūsta –

Vėl ta pati dovana –

Kamputis tuščias

Vėl šiam pasauly būsiu viena

 

* * *

 

Stebiu muilą –

Jau dveji metai

Jis nė krust

///////////

Kęstutis Navakas

Gyvenimas

viriau sriubą. pjausčiau salierus. mano

peilis smigo į atsitiktinio praeivio kūną ir

kūno syvai varvėjo į ištiestą delną. buvo

graži diena. dar nesnigo. praeivis gulėjo

veidu į plunksninius debesis po to

pakilo ir nuėjo. turėjo reikalų. mano

kiemo slyva atsispindėjo gretimo namo

plytose. jau seniai nužydėjusi. numetusi

tą ką turėjo. gatve praėjo kupranugarių

karavanas gabenantis druską ir šafraną.

žiūrėjau į kiemo medžius. skaičiau knygą.

išviriau sriubą. mylimoji grįš iš darbo ir

turės ką pavalgyt. stebėjau keisčiausius

vabalus galvojau apie jų gyvenimą.

išviriau sriubą. bus ką valgyt. nieko

neveikiau. gyvenau. miriau. vėl gyvenau

********

Brunhilda

pavadinkime ją brunhilda tebus jai

penkeri ji kiauras dienas žais su

nibelungų auksu arba stebės kaip

šalia širmos blusos ėda šunį. šuns

vardas tebus wagneris ir jis mėgs

nupūsti orkestro duobės dulkes nuo

partitūrų dažnai pamirštamų užėjusio

kapelmeisterio. tegu brunhilda neauga

telieka smuiko rakto didumo betgi

užaugs taps aukštesnė už mišką

gražesnė už rudenį tylesnė už vandenį

tuomet pas tave ir užeis nors bus nelinkusi

į dviprasmiškas pažintis ji bus kitokia

kitokiais batais ir kitokiu plaukų segtuku

jos kvepalai skirsis nuo tų kuriuos jau

išmokai ir prakaitas neprimins laižyto

nuo ligi šiol sutiktų merginų krūtų ji bus

prašmatnesnė nei kortų damos ir lygiai

tokia kokią ką tik susigalvojai žaisdamas

savo rašikliu ir stebėdamas kaip šalia

rūdijančio radiatoriaus blusos ėda šunį

///////////

Tautvyda Marcinkevičiūtė

Bohemos nuotrauka

Kokie mes nuotraukoje dar jauni

dar cigaretės rūksta vėjo rankose

dar tik gyventi regis ateini

dar bohema paūžaut šauniai renkasi

plaukai merginų dar anų spalvų

ir stalas dar nukrautas vyno buteliais

kad ligi pačio ryto tęstųs déjà vu

priartinęs atidavimą budeliui

dar tik numanomam kol kas jo mes

dar nepažįstame pamiršę išmierą

tų kūnų demonstruojančių gelmes

objektyvumui objektyvo: išmirė

du vyrai iš trijų tad tas kur liks

privalo atgaivinti buvusią linksmybę

kad prisikeltų jai net buvę x

betikrindami ar gyvi dar įsižnybę

////////////

Alis Balbieris

ornitologija II

kadaise

skrisdavau su paukščiais

strazdais zylėmis ir nykštukais

suopiais naktų pelėdomis ir kėkštais

tolimiausiam krašte prie Kuršių marių

skrisdavau žiemą ir vasarą rytą ir vakarą

skrisdavau laisvas kaip paukščiai

tačiau atskyręs kūną nuo dvasios nes kūnas

kur beskristum likdavo toje pačioje

socialistinio realizmo tikrovėje

 

skrisdavau ir skrisdavau

kol sykį nutūpiau Rotondoj

parke po senais medžiais kur –

besnapis – lesdavau vyną iš taurių

su kitais ilgaplaukiais dvikojais

šiuo metu daugiau ar mažiau pažįstamais

poezijos archipelago paukščiais – – –

/////////////

Aušra Kaziliūnaitė

bankininkas

Viena jo akis indelyje su saldainiais, kita kažkur

kosmose čekina jaunų ateivių kojas, mokosi

skaičiuoti iki aštuonių

mažai į banką užsukusių klientų ima saldainius

ir darbuotojai gana abejingi bombonkėms

net valytoja nemėgsta čiulpiamų

sako sau – kas, kad popierėliai blizga, vis tiek ne

šokoladiniai ir basta

saldainiai čia niekam nerūpi

saldainiai čia saugūs

saldainiai nebijo nei karo, nei ligų, nei senatvės

saldainiai gyvena sėsliai ir augina akį

ne dėl kailio, dėl mėsos augina

//////////////

 

Vytautas Kaziela

 

einu ir einu

šnabždėdamas Tėve mūsų

žinau kad sustojus

užklumpa mirtis

lyg viduržiemy

žydintys sodai

o Dieve

kokia baltuma

į kurią išsipurvina kojas

mano broliai

kurių neturėjau

man kasantys duobę

 

į ją dar reikėtų žarijų pripilti

kad kilčiau aukščiau

užu vandenį

rudenio žolę

o aš apeinu

ir šypsausi

ant kalno regiu juokdariai

o pakalnėj artojai

****

prisimenu tave

skutančią

ledą nuo stiklo

įtrūkusi panagė

saulėtekis

lyg kraujas pasklinda

pro atitirpintą

skylę

praneria sapnų slidininkas

plonu lyg vapsva

liemeniu

ir dingsta

//////////////

 

Giedrė Kazlauskaitė

P***a

Tai jos pirmasis keiksmažodis,

jo reikšmės ji nežino.

Taria kaip magišką užkeikimą,

tarsi tai reikštų kokią nors žvaigždę,

nukritusią iš dangaus ir subirusią

į grūdus ir pelus.

 

"Negaliu jo pamiršti", – tvirtina mums,

prašančioms pamiršti tą žodį.

Ji negirdi, kaip žvalgindamos ginklais prabėga

mongolų-totorių gaujos, kraustosi prūsų gentys,

išsiskleidžia jūros žvaigždė.

Girta valstietė nugula savo kūdikį,

lupasi torto spalvos cerkvių svogūnai,

medinės matrioškos sušoka viena į kitą.

Būgnus muša žygiuojančios feministės,

trykšta sprogusios cistos.

 

Laiminga kartoja, kas uždrausta,

sukdamasi aplink savo ašį

ir jaučia laisvę.

/////////////