Pokšto politika

K. Pakštas - geografas, daugelio universitetų profesorius, įvairių medalių ir ordinų kavalierius, XX a. p. didžiausias lietuvių idealistas – ragino svetur kurti organizuotas, stabilias lietuvių kolonijas, suvokdamas, kad išblaškyta emigracija – tautos kelias į mirtį.

„Vertikalinio augimo idėja“ – toji ašis, apie kurią sukosi realaus istorinio asmens geopolitiniai projektai.

M. Ivaškevičiaus trijų veiksmų pjesėje „Madagaskaras“ K. Pakštas virsta Pokštu, Salomėja Nėris – Sali, Oskaras Milašius – Oskaru (ambasadoriumi, televizionieriumi), V. Mykolaitis - Putinas – Dainiumi, o ir kiti veikėjai pakankamai lengvai atpažįstami praeities epochos „ženklai“: Veronika – ištvirkėlė, Slibinas Komunaras, Slibinas Literatas, Emigrantas lietuvis... Visa ši plejada individualizuotų ir abstrahuotų personažų nukelia skaitytoją į dvidešimtojo amžiaus pradžios Lietuvą: lenkinamą, rusinamą, emigruojančią ir degraduojančią, ieškančią tapatybės...

Kalbant apie pjesę „Madagaskaras“, neišvengiamai tenka prisiminti M. Ivaškevičiaus „istorinį“ romaną „Žali“, už kurio parašymą didžioji dalis patriotiškai nusiteikusių lietuvių autorių tiesiog eliminavo iš „padorių“ žmonių tarpo.

Reikia pripažinti, kad rašytojas kai kuriuos svarbius istorinius (ir biografinius) faktus išties ignoravo, bet nė vienas „kritikas“ ir nebandė perprasti romano idėjinio lygio, kuriame vaizduojamas karas nebėra konkretus tos ar kitos epochos reiškinys, o tampa bendra visiems laikams tragedija; kad istoriniame kontekste neišvengiamai egzistuoja ir atskirų žmonių likimai ir svarbiausia - niekas nepripažino, kad šis romanas – meninė partizaninio karo fikcija.

Beje, ir savo pjesėje M. Ivaškevičius kuria viso labo Lietuvos istorijos fikciją: išmoningai, žaismingai ir stilingai plėtodamas veikėjų likimus, įsprausdamas į jų lūpas „tirštą“, sodrią „anų laikų“ kalbą, postmodernistiškai modeliuodamas iliuziją ir tikrovę, faktus ir „pokštus“ (Pokštas skatina Sali eilėmis apdainuoti Frenką – krepšiasvydžio dievą (Praną Lubiną): „Frenkas, turėdamas tokį lietuviui netipinį ūgį, taipgi dėjimo duomenis, dar tebėra mūs poezijos lyriniai neapdainuotas. ...> Duokite mums poemą apie lietuvišką antžmogį....> Poezija ir krepšiasvydis – dalykai suvis artimi“ (P.96), Sali skiria poemą Josifui Visapraryjančiam)...

Savo penktąja knyga M. Ivaškevičius dar sykį patvirtina, kad yra išradingas istorijų pasakotojas ir kūrėjas, retkarčiais užsižaidžiantis metaforomis, plėtojamomis mintimis, idėjomis ir paradoksais, tačiau turintis ypatingą teatrinę klausą – jo personažai gyvi, jų elgesys motyvuotas ir psichologiškai niuansuotas. Šį kartą, sakyčiau, į M. Ivaškevičiaus rankas pakliuvo neprastai įdomi ir „patogi“ istorinė medžiaga, leidžianti rašytojui sprausti personažus į bet kokias ekstremalias sąlygas ir išdykėliškai balansuoti tarp kasdienybės ir globališkumo. K. Pakštas buvo toks veiklus, tolerantiškas, patriotiškas, idealistas ir toks originalas, toks vienu metu optimistas ir tragikas, kad jo mintys apie Lietuvą iš esmės tampa mintimis apie visą pasaulį. „Ir iš esmės juk ne Lietuvą čia norima perkelti į Afriką, o visam tarpukario pasauliui ieškoma saugesnės vietos“, - pratarmėje rašo pjesės autorius.

P. S. Perskaičius šią pjesę, labai rekomenduočiau paskaityti paties K. Pakšto veikalų.