Prarasto laiko beieškant Vidurio–Rytų Europos paribiuose ir kavinėse

Beveik kasdien Ukrainoje skelbiamas oro pavojus, o aš vis dar keliauju Europos istoriniais, literatūriniais takais, upių intakais ir ištakomis. Užsukusi į kafkiškas kavines svarstau, ar mes jau atsisveikinome su senąja cveigiškąja Europa ir George’o Steinerio Europos idėja.

„Žymus filosofas ir kultūros kritikas G. Steineris savo garsioje esė „Europos idėja“ (The Idea of Europe) apibrėžia žemyną ne per politines ar geografines ribas, o per unikalią kultūrinę tapatybę. <...> Vienas Europos tapatybę formuojančių elementų – kavinių kultūra. Kavinės yra Europos intelektualinio ir socialinio gyvenimo šerdis. Tai erdvės, kur gimsta idėjos, vyksta debatai ir susikerta įvairios kultūrinės srovės – nuo Paryžiaus iki Vienos.“ (europeanmemories.net)

Tokios Europos ieškau praėjusio laiko literatūroje, kur kavinių kultūra dar suburia žmones prie bendro stalo. Tik šiandien dažniau susitinkame slėptuvėse, o ne buriamės europietiškam pokalbiui kavinėse.

Nepaisant to, vis vien ieškome vilties ir alternatyvos. Tokia alternatyva mums tampa literatūros festivaliai, skaitytojų klubai ir kitos bendruomenių iniciatyvos. Gegužės pirmoji pusė kaip tik tradiciškai prasidėjo bendruomeniško festivalio „Kauno literatūros savaitė“ renginiais, kuriuose dalyvavo autoriai iš skirtingų Europos šalių: Vokietijos, Italijos, Sakartvelo, Slovėnijos, Jungtinės Karalystės, Šveicarijos.

Festivalį „Naktinės kavinės“ uždarė 1993 m. „Paribio fonde“ (Fundacja Pogranicze) užgimusi klajojančios „Cafe Europa“ idėja. Jie save vadina skrajojančios „Europos kavinės“ poetais. Skirtingų šalių poetai čia svarsto ne tik literatūrinius, bet ir egzistencinius, politinius klausimus.

Klausydamasi originalo kalba skaitomų eilėraščių mintimis keliauju po skirtingas šalis ir istorinius laikotarpius. Šioje kavinėje atsikandi Marcelio Prousto sausainį ir keliauji po Vidurio ir Rytų Europą ieškodama prarasto laiko. Apie tokį laiką ir šis „Mažosios Europos didžiojo romano“ skyrius.

Šio skyriaus pasakotojai – ne tik Stefanas Zweigas, bet ir kiti autoriai: Richardas Bassettas, Sandoras Maraijus, Lászlas Krasznahorkai, Brunas Schulzas, Eleonora Perény, Milanas Kundera ir kur nors tarp eilučių kiekvienas iš mūsų. Visus juos ir mus jungia nematoma atsakomybės gija.

Atsisveikinimas su Europa

„Dideliame keleiviniame garlaivyje, vidurnaktį turėjusiame išplaukti iš Niujorko į Buenos Aires, viešpatavo įprastinė paskutinės valandos sumaištis ir bruzgesys.“

Stefanas Zweigas, „Šachmatų istorija“

Įsibėgėjus Antrajam pasauliniam karui, austrų rašytojas S. Zweigas atsisveikino su Europa, perplaukė Atlantą ir laikiną prieglobstį surado pirmiausia Šiaurės, o vėliau ir Pietų Amerikoje, Brazilijoje. Jis išvyko, nes nenorėjo stebėti Europos civilizacijos saulėlydžio, nors jo pabėgimo priežastimi tapo ir to meto žydų intelektualų persekiojimai.

Palikęs „Vakarykščio pasaulio“ rankraštį, S. Zweigas vis tiek liko įstrigęs praėjusiame laike. Jis bandė suvokti, ką reiškė gyventi, būti gyvam 1881–1942 m., kai griuvo senoji pasaulio tvarka ir pamažu gimė naujos blogio imperijos ir ideologijos. Jis atstovauja rašytojų kartai, kuri būrėsi Europos sostinių kavinėse ir kartu su minties broliais sprendė Europos literatūros (pa)likimą. Tai, kad intelektualai, rašytojai karo metu tapo nacių taikiniu, paskatino autorių ieškoti naujo prieglobsčio ir naujos Europos.

Šiuo metu modernaus meno galerijoje „Kunsthalle Praha“ eksponuojama menininko iš PAR Williamo Kentridge’o paroda „Mūšis tarp TAIP ir NE“ (The Battle Between YES and NO), kurioje susipina tokios temos kaip tremtis, kalba ir troškimai. Vienas naujausių W. Kentridge’o kūrinių šioje parodoje – „Perplaukti dar vieną jūrą“ (To Cross One More Sea). Tai skęstantis XX a. intelektualų ir menininkų laivas. Žmonių, kurie, kaip ir S. Zweigas, ieškojo naujo pasaulio savajai Europos idėjai. Ir mes šiandien jaučiamės šiek tiek ištremti iš savo laiko, patekę į susvetimėjusio, nesusikalbančio pasaulio spąstus. Gal todėl skaičiuojame paskutines senosios Europos tvarkos dienas?

Nenorime pripažinti, bet „Cinamoninės krautuvės“ užsidaro, dvarai virsta moderniais būstais arba griuvėsiais, o mediniuose namuose sudega paskutinė žvakė. Kartais jaučiuosi sena siela, kuri turėtų gyventi ne šiuo laiku, bet neprarandu vilties ir toliau ieškau alternatyvos. Mano alternatyva – bandymas apčiuopti tą praėjusį laiką Europos kavinėse, pajusti tikrą atminties ir istorijos prasmę, atsikąsti M. Prousto sausainio.

Nykstančios paribių teritorijos

„Ak, žinai, aš tiesiog prisiminiau dabar, šiaip, iš dyko buvimo, na tąją šalį. Nors žemėlapiuose ji vis dėlto yra, kaip ir kitos valstybės, seniai virtusios sapnais, beprasmės, taip sakant, o vis tebesilaikančios savo dalies: šalys išliko vien žemėlapiuose, nelyginant pinigai banko sąskaitose. Dėl žemėlapių žmonės įmanytų net kraują lieti, nes kraujas, lyg tasai kūniškas ženklas, laiduotų, jog visa – dar ne regėjimas.“

Emilis Tode, „Paribio valstybė“

Šalys, anksčiau žemėlapyje pažymėtos kaip rytų Europos (Lietuva, Latvija, Estija) po 1990-ųjų patyrė didžiulę vidinę transformaciją. Žmonės, išsilaisvinę iš blogio imperijos ir visad besižavėję Vakarų Europa, išgyveno vidinį lūžį.

Tai dviejų pasaulių kolizija, iš kurios gimė naujieji rašytojai. Estų rašytojas Tõnu Õnnepalu (slapyvardis Emilis Tode), kuris šiemet lankėsi ir Vilniaus knygų mugėje, 1993 m. išleido romaną-laišką „Paribio valstybė“. Tą vakarų pasaulio idealą (mitą) šiame romane jis bando sugriauti. Viename interviu rašytojas pabrėžia: „Mūsų naivumas buvo beribis, o susidūrimas su tikrove – skausmingas. Taip, Vakaruose viskas atrodė geriau, gražiau, švariau, turtingiau. Ir brangiau. Tiesą sakant, mūsų ten niekas nelaukė. Buvome tarsi vargšai giminaičiai, netikėtai pasirodę ir pareikalavę dalies senelio palikimo.“ (Delfi.lt)

Panašius jausmus išgyveno ir kiti išvarytieji – ekonominiai emigrantai – 1990–2000 m., kaip Mariaus Ivaškevičiaus romanuose. Legaliais ir nelegaliai būdais jie bandė įrodyti, kad nėra iš paribio, bet tik dar stipriau išryškindavo rytietišką mentalitetą. Šiandien jis mažiau ryškus, mes bandome save tapatinti su Šiaurės Europa, Vakarų Europos idealais. Vis dėlto tas paribys, buvimas tarp ten ir čia, mums dar neleidžia užsimiršti. Net kai žemėlapyje teritorijos perbraižomos, kur nors pulsuoja to praėjusio laiko kraujas. Nuo Berlyno sienos griūties, Rytų bloko išsilaisvinimo praėjo jau daugiau nei 30 metų, tačiau norisi suprasti ne tik pastarųjų dešimtmečių lūžius, bet ir įsijausti į žlungančios XIX–XX a. Austrijos–Vengrijos imperijos pasakojimus.

Škac, mirtie, škac nuo senosios Europos

Britų autoriaus R. Bassettas knygoje „Paskutinės dienos senojoje Europoje“ (Last days in old Europe) rašo apie Austrijos–Vengrijos imperijos politinį ir kultūrinį gyvenimą iki 1914 m., apie tą patį laiką, kurį S. Zweigas jau apibrėžė knygoje „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“.

Tai pasaulis, kurio ženklų galime pamatyti ne tik literatūroje, bet ir keliaudami po Austriją, Vengriją, Čekiją ar Ukrainos vakarus. Tai teritoriškai didžiulė ir kalbiškai bei kultūriškai turtinga imperija. Tuo metu į Austrijos–Vengrijos sudėtį įėjo Lenkijos, Ukrainos, Čekijos, Rumunijos ir kt. teritorijos apink upes Tisą, Dunojų, Dniestrą, Vyslą.

Kai kurios imperijos dalys jungėsi Karpatų kalnais. Rašau šį tekstą klausydamasi kompozitorius Myroslavo Skoryko „Karpatų rapsodijos“. Dalis dabartinių Europos šalių teritorijų atsidūrė paribiuose ir, laikui, ideologijoms ir karams karpant senąjį žemyną, pakeitė savo pavadinimus bei tautinę priklausomybę.

R. Bassettas 1979, 1985 ir 1989 m., prieš žlungant raudonajai Sovietų Sąjungos santvarkai, traukiniais keliavo po buvusios Austrijos–Vengrijos imperijos miestus: Triestą (šiuo metu Italija), Vieną (Austrija) ir Prahą (Čekija). Tuo metu žemėlapyje autorius perskaitė kitus šalių pavadinimus, dar nebuvo suskilusi Jugoslavija, Čekija šliejosi prie Slovakijos, o Baltijos šalys buvo užgožtos sovietų, bet Sąjūdis pamažu augo. Vis dėlto autoriui buvo įdomi ne tik to meto Europa, bet ir XIX–XX a. sandūros istorija. Tai knyga apie savo paskutines dienas išgyvenčią Habsburgų imperiją, apie prieš paties R. Basseto akis pradėjusį byrėti komunistinį pasaulį. Nors būdamas britas Vidurio Europoje buvo svetimšalis, gal net idealizuojantis praėjusį laiką, ilgametė žurnalisto patirtis šiame regione ir diplomatinės istorijos bei Habsburgų monarchijos tyrinėjimai leido jam giliau pažinti nuo jo ir mūsų nutolusį senosios Europos vaizdinį. Tą vaizdinį, kurį mes norėjome apsaugoti nuo mirties, kartodami lyg Sauliaus Šaltenio knygoje „Riešutų duona“: „škac, mirtie, visados škac. škac mūsų melui ir neapykantai, ir tau, senatve, škac, sakau... mirtie, škac... škac, mirtie, nuo mano ir jūsų gimtų namų... ŠKAC, mirtie, visados ŠKAC!“

Kelionė į praeitį atskleidžia dabartį

Deja, mirtis neaplenkė Europos. Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, naujų ideologijų ir galių iškilimas XX a. daugumą rašytojų idealistų pražudė. Vieni žuvo nuo savo, o kiti nuo priešo rankos. Jau minėtas S. Zweigas atsisveikino su Austrija–Vengrija, variniais stogais ir vakarykšte Europa, įsėdo į laivą ir taip niekad į ją nebeparplaukė.

Ką iš mūsų atims XXI a. karai? Gal ir mes atsisveikiname su tam tikra Europos dalimi? Prieš atsisveikinant norisi dar sugrįžti. Novelių rinkinyje „Šachmatų istorija“ S. Zweigas kaip tik mus kviečia į kelionę po praeitį. 1920–1929 m. prašytoje novelėje „Kelionė į praeitį“, kaip ir visoje austro kūryboje, jaučiamas didžiulis ilgesys praėjusiam laikui. Čia pagrindinis herojus Liudvikas po devynerių išsiskyrimo metų susitinka moterį, kurią kadaise aistringai mylėjo. Kelionė traukiniu ir ilgesingi žvilgsniai pažadina prisiminimus.

Nors pasakotojas sako, kad „žmogaus prigimčiai nebūdinga gyventi prisiminimais“, kaip tik jais pagrindinis veikėjas ir gyvena. Jis per praeitį bando atskleisti dabartį. Istoriškai ši novelė svarbi tuo, kad sutinkame ir personažus, išgyvenusius Pirmąjį pasaulinį karą, ir artėjančius prie Antrojo pasaulinio karo slenksčio. Tai – tarsi tarpinė stotelė tarp to, kas buvo, galėjo būti ir kas dar tik bus.

Liudvikas kažkuo panašus į patį rašytoją, kuris bijojo pasilikti „vienatvės pasaulyje, kamuojamame neapykantos, karo ir kvailybės“. Gal dėl to rašytojas paliko pirmąją žmoną ir su antrąją pabėgo į Pietų Ameriką, vildamasis, kad įveiks vienatvės baimę – o gal tiesiog baimę.

Jie abu pajuto, kad Europos civilizacija artėja prie žlugimo. Atsisveikindamas su jį priglaudusia Brazilija autorius parašė: „Kiekvieną dieną vis labiau pamilau šią šalį ir niekur kitur nebūčiau mieliau iš naujo kūręs savo gyvenimo, dabar, kai mano gimtosios kalbos pasaulis man jau žlugęs, o mano dvasiniai namai – Europa – pati save naikina.“ (Petropolis, 1942 m. vasario 22 d.)

S. Zweigas pasirinko egzilį, iš kurio jau nesugrįžtama, kai Antrasis pasaulinis karas dar nebuvo pasibaigęs. Jis gyveno prisiminimais toje senojoje Europoje, kur Vienos kavinėse burdavosi intelektualai. Čia jis matė savo mylimos Europos virtimą neapykantos žemynu, net gimtoji kalba jam tapo svetima. Gimęs daugiasluoksnės kultūros lopšyje Vienoje, jis nė negalėjo pagalvoti, kad stebės ir Austrijos–Vengrijos imperijos žlugimą, ir du pasaulinius karus. Galbūt šie dideli istoriniai įvykiai ir nulėmė jo savanorišką gyvenimo baigtį.

Jis galvojo, kad tai yra istorijos pabaiga, tačiau ne tokia pozityvi, kokią po Šaltojo karo piešė Francis Fukuyama. F. Fukuyama teigė, kad Sovietų Sąjungos žlugimas ir Šaltojo karo pabaiga turėtų padėti žmonijos ideologinės evoliucijos tašką, o Vakarų liberalioji demokratija ir rinkos kapitalizmas turėtų tapti galutine ir stabilia valdymo forma. Tik taškas nebuvo padėtas, greičiau klaustukas arba daugtaškis.