Poeto, publicisto, vertėjo, visuomenės veikėjo Marcelijaus Martinaičio knygos „Iki Sąjūdžio ir po jo“ (sudarė Valentinas Sventickas) straipsnių, esė, pokalbių, užrašų akiratyje vyrauja politiniai, socialiniai reiškiniai, reagavimai į gyvenimo permainas – bendresni ir visai konkretūs, su pavardėmis ir datomis. Sąjūdis, mintys apie jo ištakas ir raidos dinamiką yra vienas iš knygos leitmotyvų.

Šiandien, Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla dalijasi poeto tekstu, spausdintu „Atgimime“, pirmajame demokratinės Lietuvos savaitraštyje, 1991 metais, praėjus lygiai metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Kaip 1991 m. rašė pats Marcelijus Martinaitis: „Geroji žinia mus aplankė jau pernai: Kovo 11-ąją Lietuva po ilgos žiemos atidarė aruodus ir pradėjo Nepriklausomybės sėją“. Originalus požiūris, ypatingas savitas stilius, netikėtos digresijos, įsiterpiantys gyvenimo vaizdeliai, gebėjimas metaforizuoti reiškinį, išvysti jį ilgametės istorijos išklotinėje, lyriniai pasažai, šmaikštūs įsimintini posakiai... Dėl to ir ne tik dėl to M. Martinaičio straipsniai ir pokalbiuose išsakytos mintys nesensta, o kai kurių įvykių numanymas ir prognozės stebina.

Kviečiame skaityti prieš 30 metų M. Martinaičio parašytą, Kovo 11-ąją pradėtus darbus skatinantį tęsti straipsnį „Vakar ir rytoj“.

Likimas, šalia viena kitos sustumdamas dvi mums labai svarbias Lietuvos Nepriklausomybės datas, tarsi pasirūpino, kad būtų aiškesnis jų genetinis ryšys. Viena jų, išmėginta, darbais ir veiksmais patvirtinta, jau yra istorinė, jos reikšmė visuotinai suvokiama, ja remiamasi kaip pagrindiniu mūsų valstybingumo teisiniu šaltiniu, kita – vos metų, atrodžiusi pagreitinta, neišnešiota, panašiai kaip kažkada Vasario 16-oji. Ji jau pradeda būti savarankiška švente, bet dar nešventa. Pernai kovo 11 ir 12 dienomis, apimti džiugesio, negalvojome, kiek ji dar pareikalaus mūsų aukų ir aukojimosi, ir tos aukos jau yra, ir jos visus darbus daro šventais, neatšaukiamais, įteisina tai, kas buvo paskelbta žodžiu. Išsipildė ar neišsipildė mūsų viltys, laiku ar ne laiku žengtas lemtingas žingsnis, bet Kovo 11-oji vis dėlto buvo. Ta diena šiandien atrodo kitaip, per metus išaugo jos reikšmė, ji tapo riba, kurios peržengti atbulomis jau neįmanoma. Tai daugiausia, ką per tuos metus pasiekėme ir supratome. Juk ir Vasario 16-oji ne iš karto pasidarė tuo, kuo tapo po metų, dešimties, dabar. Ji galėjo likti tik kelių Aktą pasirašiusių žmonių drąsiu vienkartiniu iššūkiu, jeigu svarbiausi darbai nebūtų padaryti po to – sudėtos aukos, parodyta valia ir išmintis. Kad Kovo 11 aktas neliktų vien politinės raštijos faktu, jis turės prisipildyti diplomatinės išminties, įstatymų rimtumo ir žmogiškumo, sutelktos tautos valios, kokią regėjome blokados metu, sausio tryliktąją bei vasario devintąją.

Visa, ką per metus išgyvenom, supratom, pajutom, vienaip ar kitaip yra susiję su pernykščiu kovu: pasiryžimas ir rezignacija, tiesa ir abejonė, drąsa ir bejėgiškumas, pirmosios savarankiškos klaidos... Ėmė veikti mūsų istorijos laikrodis, mes ėmėm gyventi pagal kitus sąmonės ir laiko dėsnius... Rodyklės sukasi ir tiems, kurie to nenori ir stoja prieš mus piestu, kaip, tarkim, tėeskapininkų partinis taboras Lietuvoje, dar vis nepripažįstantis Vidurio Europos laiko.

Kovo 11 darbai dar nebaigti. Tai tebėra vyksmas, mūsų pačių nervai, protas ir kraujas. Istorija tarsi kuriama atgal, atbuliniu laiku patvirtinamas veiksmų ir aktų teisingumas bei teisėtumas, vieni jų apauga įvykiais, prasmėmis, o kiti, kad ir svarbūs, sunyksta, miršta, keičia savo reikšmes. Mūsų jėga ir valia buvo sudėta į žodį, kuris po tos kovo dienos turėjo pratrūkti veiksmu ir tapti tikrove. Mes buvom žodžio žmonės ir tikėjom, kad Akto tekstas viską savaime pakeis, išgelbės mus ir apsaugos nuo aukų, taip, kaip yra tikima Dievo žodžiu. Mes, dainų, poezijos ir maldos žmonės, trumpam patyrėme stebuklo galią. Buvo viena naktis ir viena diena, kada, rodės, viskas pasikeitė, atsivėrė pasaulis ir dangus, kada, rodės, vienu užmoju galima pradėti gyventi kitaip. Bet buvo mažai vienos nakties ir vienos dienos, nes antrą ir trečią dieną jau prasidėjo politika, kuri nesibaigė ir po metų. Ir nesibaigs, nes mus ne kartą klampins, draskys mūsų tarpusavio ryšius ir nervus, bet darys savarankiškais, išmanančiais. Įvyko – ir nieko neįvyko, bet nebus to, kas buvo, o kas buvo – to jau nėra arba greit nebus. Scenarijus jau parašytas, nors rolės dar neišmoktos.

Per tuos metus supratome, kad būti laisvam nėra lengvas dalykas. Išlaisvinti reikia žodžius, daiktus, žemę, knygas, darbą, pinigus, išėjimą į laukus ankstyvą pavasarį, žiūrėjimą nuo Gedimino bokšto į Vilnių, vaikų žaidimus, vyrą ir moterį, einančius aplink rugių lauką. Mums reikia išlaisvinti savo mintis apie Paryžių, Maironio Alpes, Romą, lietuvių Magadaną, Čikagą, jų kapus prie Lenos... Ilgai buvęs pririštas ir nuo grandinės paleistas arklys dobilų lauke kurį laiką dar eina ratu, bet tie ratai darosi vis didesni ir didesni. Šiais metais mes taip pat brėžėme tokius vis didėjančius ratus, laisvi, bet su nutraukta grandine prie kojų. Sunkiausias dalykas – nepasitikėjimas laisve, tie išminti ratai dešimtmečių ganyklose, kuriose viskas kruvinai nugraužta. Atsiverčiam, bet tik kita puse – kaip pinigai, pasivadinam kitaip – kita partija arba įstaiga, puolam kitokį – laisvesnį, labiau nepriklausomą ar tiesiog protingesnį.. Kam laisvė ir nepriklausomybė širdyse, o kam šventė – kišenėse...

Mėgino blokados metu, mėgino sausio mėnesį pasinaudoti mumyse dar esančia nelaisve, jos liekanomis. Ir jau nepavyko, pavėlavo porą ar trejetą metų, nes jau pajutom, kad grandinė nutraukta, kad nuėjom per toli, ir ji per trumpa mus vėl pririšti. Pirmą kartą po daugelio metų žmonių mirtis prie TV rūmų ir bokšto buvo laisva. Tai svarbus pasikeitimas mumyse, nes žuvusiųjų mirtis patvirtino, kad ir gyvenimas yra laisvas ar greit bus laisvas. Mūsų akyse Imperija pradėjo susinaikinimą, tarsi stengdamasi, kad jos pabaiga būtų kiek galima šlykštesnė, kruvinesnė. Ji – tas didžiulis mėsėdis gyvūnas – nė metų nėra išbuvusi be kraujo: kai pritrūkdavo svetimo, Josifas skersdavo savus, o vengrų, afganistaniečių kraują lakte lakė. Šį mėsėdį suėmė traukuliai, kai jam buvo užduota lietuviškų žolelių: dabar jis spjaudo ir klykia. Jis nebijo ginklų, – juos gerai virškina, bet silpsta, vos priimamas žmoniškesnis įstatymas, atitaisoma skriauda, pasakoma tiesa, išlaisvinamas nekaltai nubaustas. Vos buvo nukelti keli leninai, ir ši sistema pasijuto pralaiminti labiau nei Afganistane, kur buvo paguldyta tūkstančiai jaunų galvų. Nors ir neįtikėtina, bet šį baisų mėsėdį mes galime įveikti savom lietuviškom žolėm, žolelėm, žolelytėm... Kalnuos užsigulėjusio sniego lavinos pajuda nuo vieno žodžio. Tokį žodį mes jau mokame!

Neseniai iš naujojo pranašo V. Alksnio lūpų radijo bangomis ir per laikraščius pasigirdo, kad silpstant karinei galiai niekas ims nebijoti Maskvos, kad duonos žmonėms tikrai reikia, bet jie nežino, kaip laivynui trūksta lėktuvnešių, o rinką geriau įvesti ne laisva žmonių valia, bet botagu („knutom“), panašiai kaip Jekaterina rusų mužikus privertusi auginti bulves. Jis pasakė tiesą apie tai, kuo grindžiama ši sistema, nes visi laisvės pažadai, suverenitetai, laisva rinka tėra tiktai futliaras, kuriame laikomas senas, gerai pažįstamas botagas. Todėl sujudo sistemos užnugaris, kareivinėse ir barakuose treniruotas bei ugdytas rezervas, akla karta, kuri paskutinė turės suvaidinti farsą, galbūt – kruviną. Juos jau matėm, jie buvo išleisti į Vilniaus gatves – negarbingi negarbingos valstybės kareiviai.

Dabar į klausimus Maskvoje atsakinėja arba atsiliepia toks ponas Nežinau. Jis kalba pačių vyriausiųjų, vyresnių ir mažiau vyresnių lūpomis, nežino, ką pasakyti, nes nei melas, nei jų botaginė tiesa jau neveikia. Jie įpratę kalbėtis su užimtais, pasiduodančiais, prašančiais pribaigti. Jų botaginė ideologija per keletą metų pavirto parodija, M. Žvaneckio intermedijomis, o jos paskutinė sala, deja, liko Lietuvoje – užgrobtuose TV rūmuose. Jie, susispietę už ginkluotos, paskutinį savo pasienį saugančios sargybos, primena paskutinę pasaulyje mažytę Albaniją, iš kurios sklinda archyviniai „priešakinio mokslo“ fragmentai ir sudvisusių uždarų patalpų oru trenkianti demagogija. Tokių nueinančios epochos šedevrų jau neišgirsi niekur – net didžiausių Maskvos stagnatorių sambūriuose. Vienas pažįstamas maskvietis įsirašinėja užgrobtos TV laidas, kad savo draugams parodytų, kaip atrodo genetiškai išsigimusi ideologija ir jos palikuonys, už kareivių nugarų susispietę į mažą lenininės sargybos ištikimųjų būrelį. Ir jie dar nori mus valdyti, net sako mus mylį. O žodis myliu tokio auklėjimo žmonėms reiškia – noriu jus turėti ir valdyti, botagu auginti kaip Jekaterina bulves. Ir jie jau negali būti kitokie: mėsėdis netampa žolėdžiu.

Mes jau paragavom vaisiaus nuo užginto laisvės medžio. Adomas ir Ieva, tik jo atsikandę, pamatė, kad yra nuogi. Pamatėme ir mes savo nuogumą, vienišumą ir neturtą. Jie išėjo iš rojaus dirbti žemės ir pradėti pirmosios žmonių kartos. Mes taip pat išeiname iš žadėto, griūvančio rojaus dirbti žemės ir tęsti tautos. O neapsinuoginus vaikai neįmanomi, ponai.

1991, kovo 11 Atgimimas, 1991, kovo 14–21, p. 2