„Primynimas“

“Liūdnojo vaizdo” ironikas, krizenantis ir nepiktybinis J. Erlicko literatūrinis subjektas, tinkantis ir “Lietuvos rytui” ir kuriam nors Lietuvos kultūriniam savaitraščiui, persikėlė šmaikštauti į knygą “Prisimynimai”.

J. Erlickas – “gyvasis klasikas“, literatūros padauža, rašytojas, susitapatinęs su savo naiviais ir kvailokais personažais, - leidžia save (kaip autorių) užkelti ant intelektualinių viršukalnių, o mums suteikia galimybę pašlitinėti nenormalaus pasaulio žemumomis... Nuo 1979 m. aktyviai besireiškiantis literatūroje J. Erlickas išbandė praktiškai viską: ir prozą, ir poeziją, ir dramaturgiją, ir skaitytojo kantrybę... Tai, prieš ką buvo nukreipta jo ironija (lietuviškos mąstysenos stereotipiškumas, šabloniška, primityvi literatūra ir t.t.), tapo juo pačiu: šablonišku, “štampuojančiu”, žodžiu, - lengvai atpažįstamu prekiniu ženklu. Vienas kitas literatas bandė atimti klasikui priklausantį vardą, bet tai darė taip negrabiai, kad pritarimo nesulaukė ir iš šalininkų...

Savo prozos ir eilėraščių knyga “Prisimynimai” J. Erlickas, regis, parodijuoja dabar labai populiarų memuarų žanrą. Parodijuoja jis ir vis dar gyvą neoromantinio eilėraščio modelį, ir “kaimiškąją” prozą, ir netgi smulkiąją modernaus amžiaus tautosaką (aforizmus), paleisdamas į pasaulį savo sparnuotąsias frazes (“Kvailį ir Europoj muša” – P.356). Literatūrologas V. Kubilius paskutinėje knygoje rašo: “Kasdieniniame informacijos bildesyje prasmenga ramūs ir protingi žodžiai. ...> Logiškais samprotavimais nieko nenustebinsi – naujienų persisotinusią auditoriją gali išbudinti tik šokiruojančiais palyginimais, ironiškais kalmbūrais, sensacingomis išvadomis”. J. Erlickas – taikiai krizena...

“Prisimynimuose” literatūrinis veikėjas grįžta į pradžią (į nykų sovietmetį arba nusibeldžia dar toliau – kiek veda “aktualioji” istorinė atmintis), patūpčioja dabartyje (laisvoje Lietuvoje ir Europoje), pasvarsto, kas bus toliau... O toliau – gąsdinantis klausimas “Ar mokate gyvent?” ir kuklus “memuaristo” atsakymas: “Esu gyvenęs. ...> bet kitose erdvėse, senose patalpose, o numerio nebeprisimenu” (P.454). Humoras, kuriam pačiais geriausiais laikais buvo pritaikyti epitetai “daugiareikšmis”, “daugiasluoksnis”, panašiai toks ir liko, tik dabar J. Erlicko literatūrinis “pyragas” valgomas kaip firminis kurios nors šeimininkės patiekalas: mes gerai žinome jo skonį, žinome netgi to patiekalo sudedamąsias dalis, tik nežinome to vienintelio prieskonio, dėl kurio patiekalas tampa “firminiu”.

Taigi J. Erlickas rašo taip, kaip rašė. Netruks ateiti laikas, kai šio autoriaus aktualizuotos realijos jaunesniam skaitytojui darysis nebeatpažįstamos, taigi ir nesuprantamos. Tas metas reikš būtinybę atskirti pelus nuo grūdų ir į “ateitį šviesią” gabentis “grūdus”, praeityje paliekant “balastą”...