Tarsi širdies terapija
Naujajame J. Zykutės romane pasakojama apie Vokietijoje gyvenančią lietuvę Oliviją, kuri po skaudžios išdavystės persikelia į Stokholmą pas seserį. Pažadėjusi sau daugiau niekada nebemylėti, ji netikėtai atsiduria aplinkybėse, kuriose tenka dar kartą rizikuoti savo širdimi.
„Norėjau papasakoti apie svarbius dalykus, tačiau kalbėti apie tai lengvai ir šmaikščiai“, – teigia autorė, savo romanus vadinanti širdies terapija, nes siekia jais stiprinti skaitytojų tikėjimą meile ir viltį, kad laiminga atomazga įmanoma ne tik romanuose.
„Ar esate kada nors buvę situacijoje, kai atrodė, kad gyvenimas sugriuvo? Kai viskas, ką ilgus metus kūrėte, buvo sunaikinta, o meilė – išduota? Būtent tai patiria ir pagrindinė romano herojė Olivija. Tačiau galiausiai ji supranta, kad kiekvienas mėšlas mūsų gyvenime gali tapti trąša gėlėms, kad jos geriau žydėtų. Labai noriu, kad tuo patikėtų ir mano romano skaitytojai, nors romano siužetas – išgalvotas. Galbūt tikėjimas bus stipresnis, kai jie per Kalėdas skaitys pasakojimą, sukurtą remiantis realia istorija?“ – sako autorė.
Tiki kilnumo galia
Yra žmonių, kurie išvyksta gyventi svetur ir po truputį nutolsta nuo gimtosios kalbos. O yra tokių, kurie, atsidūrę toli nuo Lietuvos, lietuvių kalbą ima saugoti dar rūpestingiau. Hamburge gyvenanti rašytoja J. Zykutė priklauso pastariesiems. Ji kuria romanus ir knygas vaikams, bendrauja su skaitytojais iš įvairių pasaulio šalių, organizuoja nuotolinius skaitymus ir, regis, kasdien įrodo, kad Tėvynę galima ne tik prisiminti – ją galima kurti iš naujo, sakinys po sakinio.
Nors šiandien jos adresas – vienas didžiausių Vokietijos miestų, kūrybos geografija gerokai platesnė. Joje telpa Lietuva, Vokietija, Švedija, pasakų karalystės ir šiuolaikinio žmogaus vidiniai pasauliai. O svarbiausia – žmonės, kurie ieško istorijų ne vien pramogai, bet ir pokalbiui su savimi.
Pati autorė yra sakiusi, kad rašo žmonėms, pasiilgusiems pasaulio, kuriame egzistuoja širdies kilnumas. Ši mintis šiandien skamba beveik kaip nedidelė revoliucija.
Gyvename laikais, kai cinizmas dažnai laikomas išmintimi, o gerumas – naivumu. Tačiau J. Zykutės knygose vis dar galima sutikti personažų, kuriems svarbu ne tik laimėti, bet ir likti žmonėmis. Gal todėl jos istorijos turi savitą šviesą – jose nevengiama sudėtingų temų, tačiau niekada neatsisakoma vilties.
Praverčia žurnalistinė patirtis
J. Zykutės, kaip rašytojos, kelias prasidėjo gerokai anksčiau nei išėjo pirmoji knyga. Ji pasakoja prisimenanti vaikystės epizodą darželyje, kai, sekdama gerai žinomą pasaką, netikėtai nusprendė pakeisti jos siužetą ir įvesti naują veikėją. Tai buvo pirmasis kūrybinis eksperimentas, leidęs suprasti, kad fantazija gali būti stipresnė už taisykles. Nuo tada istorijos tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi.
Galbūt todėl jos knygose retai kada viskas vyksta pagal įprastus literatūros dėsnius. Rašytoja mėgsta nustebinti, pasukti siužetą netikėta kryptimi, leisti veikėjams suklysti, persigalvoti, augti. Skaitytojui paliekama erdvės ne tik sekti istoriją, bet ir pačiam mąstyti.
Įdomu tai, kad J. Zykutė ilgus metus dirbo žurnaliste. Žurnalistika išmokė stebėti, klausytis, pastebėti detales, kurios dažnai tampa geros istorijos pamatu. Tačiau literatūra suteikė tai, ko negali pasiūlyti nė viena redakcija – visišką kūrybos laisvę. Čia galima ne tik užrašyti tikrovę, bet ir ją papildyti vaizduote, leisti personažams gyventi savo gyvenimą.
Parašyti nėra sunku. Sunkiau – taisyti. Tai galioja ne tik literatūrai. Juk ir gyvenime dažniausiai tenka perrašyti savo planus, taisyti klaidas.
Prasmingos iniciatyvos
Gyvenimas Hamburge suteikė dar vieną svarbią patirtį – galimybę pažvelgti į Lietuvą iš šalies. Emigracija dažnai tampa ne tik geografiniu, bet ir vidiniu atstumu. Tik išvykęs supranti, kiek daug reiškia gimtoji kalba, įprasti žodžiai, humoras, net vaikystėje girdėtos pasakos. Neatsitiktinai autorės kūryboje nuolat pasikartoja tapatybės, namų ir priklausymo temos.
Tačiau ji nėra iš tų emigrantų, kurie gyvena vien nostalgija. Priešingai – J. Zykutė aktyviai buria lietuvių bendruomenę. Ji inicijavo virtualius skaitymus vaikams, vėliau – skaitymo klubą „Skaitau lietuviškai“, kuriame dalyvauja žmonės iš įvairių pasaulio kampelių.
Šios iniciatyvos gimė iš paprasto, bet labai svarbaus noro – kad lietuvių kalba skambėtų ne tik Lietuvoje. Kad vaikai, augantys Hamburge, Osle, Dubline ar Toronte, girdėtų pasakas gimtąja kalba, o suaugusieji nepamirštų skaitymo malonumo.
Ne pamokslas, o atjauta
Kalbėdama apie kūrybą, autorė dažnai pabrėžia kantrybės svarbą. Pasak jos, parašyti nėra sunku. Sunkiau – taisyti. Tai galioja ne tik literatūrai. Juk ir gyvenime dažniausiai tenka perrašyti savo planus, taisyti klaidas, ieškoti geresnių sprendimų. Tokia nuostata jaučiama ir jos knygose – jose žmonės nėra tobuli, tačiau beveik visada turi galimybę keistis.
Pastaraisiais metais autorė vis dažniau kreipiasi ir į suaugusiuosius. Jos romanai kalba apie santykius, meilę, pasirinkimus, emigracijos patirtį, vidinę vienatvę. Tačiau net ir sudėtingiausiose situacijose išlieka švelni ironija ir gebėjimas pažvelgti į žmogų su atjauta. Gal todėl skaitytojai juose atpažįsta save.
Kita vertus, vaikų literatūra J. Zykutės kūryboje užima ne mažiau svarbią vietą. Jos pasakose nėra vien tik princesės ir drakonai. Jose kalbama apie pavydą, baimę, draugystę, pasitikėjimą savimi – apie jausmus, kurių neišvengia nė vienas vaikas. Autorė tiki, kad gera istorija gali tapti ne pamokslu, o saugia vieta išgyventi emocijas ir jas suprasti.
Gal tai tavo istorija?
Rašytoja J. Zykutė kviečia pasidalyti gyvenimą pakeitusiomis istorijomis. Pagal vieną iš jų žada sukurti literatūrinę istoriją, kuri per Kalėdas bus nemokamai paskelbta internete – rašytojos svetainėje ir leidyklos „Svajonių knygos“ socialiniuose tinkluose. Autorė pabrėžia, kad tai nebus biografinis konkretaus žmogaus gyvenimo aprašymas, o kūrybinė jo patirties interpretacija. Savo istorijas skaitytojai gali siųsti e. paštu [email protected] iki šių metų rugsėjo 6 d.
Naujausi komentarai