– Joeli, jeigu neklystu, šis mūsų pokalbis – pirmas, pasirodysiantis lietuvių kalba. Kaip save pristatytumėte Lietuvos auditorijai?

– 1994 m. vasarą nuvykau į Prahą, ten parašiau savo pirmąjį apsakymą. Nuo to laiko išleidau šešiolika romanų, kuriuose kuriu mįslingą ir poetišką pasaulį, tęsiu ilgas tiesos paieškas ir tyrinėju gyvenimo sudėtingumą. Taip pat dirbu psichiatru ir Suomijos stačiatikių bažnyčios diakonu. Praėjusiais metais šalies prezidentas mano kūrybą įvertino „Pro Finlandia“ medaliu – svarbiausiu Suomijos literatūros apdovanojimu.

– Kažkada esate sakęs, kad jei nebūtumėte intravertas, nebūtumėte rašytojas.

– Būti rašytoju – tai būdas būti. Rašau jau 30 metų, kartais jaučiuosi beveik apsėstas. Man sunku atskirti rašymą nuo gyvenimo – tai simbiozė, kuria gyvenu kiekvieną dieną. Be rašymo jausčiausi sutrikęs. Rašymas man suteikia atskaitos tašką, kuriame galiu viską apmąstyti. Tai prakeiksmas, bet kartu ir palaima, begalinė laisvė – galiu keliauti per amžius ir peršokti ribas, kurios realiame gyvenime būtų kliūtis. Esu labai smalsus žmogus ir savo knygas apibūdinčiau kaip begalinio ilgesio paieškas.

– Panašiai jūsų kūrybą apibūdino ir vienas suomių kritikas – kaip dvasines keliones į žmogaus proto gelmes. Norėčiau truputį paliesti kitą jūsų profesiją – psichiatriją. Kiek psichiatro darbas daro įtaką jums kaip rašytojui?

– Iš esmės psichiatro ir rašytojo darbas yra susijęs su tais pačiais dalykais. Žinoma, dirbdamas psichiatru, sutelkiu dėmesį į kitą žmogų, o rašydamas – į savo paties protą. Visa tai susiję su pasakojimu, kurį kuriame savo gyvenime, ir įsitikinimų sistemomis, pagrįstomis mūsų ryšiu su emocijomis, kurios kasdien daro įtaką mūsų veiksmams. Kartais šie veiksmai tampa tragedija, o kartais – komedija.

– Kas atsiskleidžia susitikus su klientais?

– Mūsų egzistencija nėra vientisa, ji visada yra dinamiškas santykis su kitais žmonėmis, savimi ir pasauliu. Neretai kančios šaltiniu tampa iškreiptas ryšys bet kuriame iš šių santykių, o juk jie veikia vienas kitą. Būdami per daug malonūs ar prisitaikantys, žmonės dažnai praranda save. Gebėjimas išmintingai surasti visų šių trijų dedamųjų pusiausvyrą palengvina gyvenimą. Dar vienas pastebėjimas – pripažinimas yra svarbiausias raktas kiekviename santykyje. Mes trokštame būti pastebėti ir pripažinti tėvų, draugų, bendradarbių, vadovų, kritikų, o to negavę „prarandame savo egzistencijos prasmę“. Su tuo kasdien susiduriu bendraudamas su savo pacientais. Trečioji pamoka būtų – gyvendami turime mokėti priimti kančią, jos išvengti neįmanoma, tačiau priėmimas bent iš dalies sumažina jos griaunamąjį poveikį.

– Nors gyvename skirtingose šalyse, nesame taip toli vieni nuo kitų – nei geografiškai, nei kultūros prasme. Todėl drįsčiau manyti, kad problemos ir rūpesčiai, su kuriais susiduria žmonės, yra gana panašūs, bendražmogiški. Kokių atsakymų žmonės šiandien dažniausiai ieško jūsų kabinete?

– Jei žiūrėčiau paviršutiniškai, tai perdegimo, depresijos, nerimo, kurį sukelia į rezultatus orientuota visuomenė, ir, žinoma, traumuojančių gyvenimo įvykių keliami iššūkiai. Tačiau kalbant apie gilesnį lygmenį, didžiulė problema yra perdėtas individualizmas, sukeliantis šiuolaikinę vienatvę ir atsiskyrimą. Esame pilni savęs, savo ambicijų, malonumų, reikalų, savo darbų. Kai esame to kupini, nebelieka vietos niekam kitam – pradedame prarasti ryšį su kitais žmonėmis, gamta ir Dievu. Čia labai tiktų žodis „atsiskyrimas“. Dėl to prarandama gyvenimo prasmė. Retai kada pavyksta visą laiką iš savęs traukti prasmę.

– Kaip manote, ar tų pačių atsakymų žmonės ieško ir knygose?

– Menas apskritai yra palaimintas būdas susitaikyti su gyvenimu, liūdesiu, netektimi ir visais kitais didžiaisiais klausimais. Šiame dinamiškame ir informacijos perpildytame pasaulyje menas gali būti kažkas stabilaus, beveik amžino, jei kalbame apie didžiųjų meistrų paveikslus. Tačiau taip, žmonės skaito knygas, kad rastų ramybę, palengvėjimą, tam tikrą paguodą amžinuose mūsų gyvenimo prieštaravimuose.

Joelis Haahtela. M. Tynkkyneno nuotr.

– Kokia šiuo metu yra Suomijos literatūra? Kokios temos populiarios tarp vietinių kūrėjų?

– Labai populiari autofikcija. Ši tendencija, žinoma, atspindi pasaulį, kuriame asmeninė ir unikali patirtis yra aukščiausia vertybė. Šiame kontekste vartočiau terminą „į traumą orientuota“ ar net „garbinanti traumą“. Kalbant apie perdėtą individualumą, trauma tapo beveik dvasine patirtimi, užimančia Dievo – centrinio tapatybės taško – vietą. Suomių literatūra taip pat turi savo traumos specializaciją, dar vadinamą karo metais, kuri kasmet vis dar aprašoma daugybėje romanų.

– Gyvename DI laikais, kai kelių mygtukų paspaudimu galime gauti bet kokios informacijos, sugeneruoti paveikslėlį, pamatyti žmogaus, esančio už kelių tūkstančių kilometrų, pusryčius arba susisiekti su bet kuo pasaulyje. Kaip jūs matote šį laikotarpį? Kaip manote, koks jo poveikis žmogui?

– Aš nedalyvauju socialinėje žiniasklaidoje, esu senamadiškas, tai ne man. Problema yra nuolatinis informacijos srautas ir perteklinis dirgiklių ir signalų skaičius, kuris sugriauna mūsų vidinį laiko suvokimą (patirtį). Mes prarandame koncentraciją ir, dar blogiau, prarandame gebėjimą mąstyti. Vyksta mūsų gebėjimo mąstyti eksternalizacijos procesas, vadinasi, tampame lengvomis bet kokių algoritmų ar atsitiktinių impulsų aukomis.

– Vis garsiau kalbama, kad DI pamažu pakeis tam tikrų darbų pobūdį, o galbūt – kalbant apie tam tikras profesijas – net pačius žmones. Jau dabar bet kas gali naudotis įrankiais, skirtais tekstui kurti. Kaip manote, kaip tai paveiks rašytojo darbą?

– Norėčiau manyti, kad pagrindinis rašytojų įrankis – gebėjimas laisvai bendrauti ir kūrybiškai tai išnaudoti – vis dar yra mūsų rankose. Tačiau, kaip jau minėjau anksčiau, pats rašymas yra daug daugiau nei vien tik teksto sukūrimas, ką, žinoma, DI gali puikiai atlikti. Rašymas gali būti gyvenimo būdas, o mes, rašytojai, būdami gyvos žmogiškos būtybės, vis dar turime galimybę palaikyti unikalų ryšį su kitais žmonėmis, ko DI padaryti negali.

– Koks jūsų paties santykis su technologijomis? Kiek jas įsileidžiate į savo profesinį ir kasdienį gyvenimą?

– Socialinė medija nėra mano arkliukas. Pagrindinis mano informacijos šaltinis tebėra didžiulė enciklopedija, kurią paveldėjau iš savo močiutės. Paskutinė jos serijos dalis buvo parašyta dar 1939 m. Tai viską pasako (šypsosi).

– Kaip dirbate rašydamas?

– Esu ankstyvas paukštis, pabundu 5.30 val. Tas laikas yra graži tarpinė erdvė, kai diena dar neprasidėjo. Man, kaip rašytojui, labai svarbus įkvėpimas. Galiu išduoti paslaptį: prieš 30 metų parašiau savo pirmąjį romaną ir pajutau didžiulį rašymo džiaugsmą. Jei šiandien rašydamas vis dar gebu patirti tokį džiaugsmą, žinau, kad istorija yra teisinga.

– Ką darote, kai užstringate?

– Šiek tiek atsitraukiu arba perskaitau keletą eilėraščių. Poezija man labai dažnai suteikia kibirkštį, kuri paskatina tęsti. Tai gali būti žodis, sakinys ar mintis, kuri tampa didesne idėja. Poezija turi savo erdvę ir man tai labai patinka.

– Koks skaitytojas esate? Kokios temos jums svarbios? Kokias knygas mėgstate?

– Esu labai smalsus, mane jaudina daugybė dalykų, į kuriuos panyru labai giliai. Neretai pastebiu, kad kai pradeda ryškėti nauja istorija, mintyse jau turiu sukaupęs pagrindinę informaciją. Pastaruosius kelerius metus daug skaičiau religinės literatūros, ypač Rytų Bažnyčios raštų ir pasakojimų apie vienuolių gyvenimą. Taip pat turiu visų laikų mėgstamiausių rašytojų ir kūrinių – tai Tomo Mano „Užburtas kalnas“, Jameso Salterio, Orhano Pamuko, Hilary Mantel, P. Modiano, Fiodoro Dostojevskio, suomių rašytojos Raijos Siekkinen kūryba... Stilius man yra tai, kas sukuria prozą.

– Paskutinis, bet labai svarbus klausimas kiekvienam rašančiajam: kaip manote, ar ateityje reikės rašytojų?

– Kartais jaučiu, kad man pasisekė gyventi paskutiniais auksiniais spausdintų knygų metais. Manau, kad poreikis išreikšti save žodžiais visada išliks, jis niekur nedings. Rašytojų poreikis ir poreikis rašyti yra šiek tiek skirtingi dalykai. Ar ateityje ši išraiška vyks knygų, ar kokia nors kita forma, negaliu pasakyti.