Autoriaus teigimu, kurdamas alternatyvios tikrovės siužetą jis norėjęs savaip atnaujinti Kovo 11-osios ir Sausio 13-osios pasakojimų reikšmes ir kartu pristatyti retą lietuvių literatūroje žanrą, kuris, pasak rašytojo, leidžia istorinę medžiagą minkyti kaip nori.

Siužetas prasideda dešimtokės Augustės Gilytės pasakojimu. Susipažinusi su dvejais metais vyresniu vaikinu ji tampa drąsesnė: su draugais purškia grafičius prie Sporto rūmų, platina nelegalią muziką ir tiesiog linksminasi. Pradėjusi studijuoti ir siekdama profesinės karjeros, Augustė patiria neteisybę ir turi rinktis: ar nori prisitaikyti gyventi tironijoje, ar būti savimi. Nuolat stebima ir persekiojama, verčiama laikytis griežtų normų ir taisyklių, ji bando atgauti savigarbą ir laisvę. Ir ne vien dėl savęs – dėl visų kitų imperijos sugniuždytoje valstybėje.

M. Gailienės nuotr.

Rašytojo, literatūros kritiko M. Gailiaus romanas „Augustė Gilytė“ – trečioji autoriaus knyga ir antrasis romanas. Apie tai, kas kursto rašytojo vaizduotę ir sudaro prielaidas atnaujinti laisvės pasakojimą, kalbiname knygos autorių.

– Jūsų naujas romanas vadinamas alternatyviosios istorijos žanro knyga. Kas paskatino imtis šio, pasak istorikų, sunkaus žanro? Kaip suprantate alternatyviosios istorijos sąvoką, kuo ji skiriasi nuo distopijos ar utopijos?

– Alternatyviajai istorijai sukurti reikia išmanyti istoriją ir turėti lakią vaizduotę. Neblogai išmanau tik tą istoriją, kurios laikotarpiu pats gyvenau, – tai yra Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istoriją. Apie šį laikotarpį gausu šaltinių ir gyvų liudijimų, nes laisvės laikas trunka dar tik 35-erius metus – tai gyvoji istorija. Ir vis dėlto, mano supratimu, trūksta pasakojimų apie Kovo 11-osios ir Sausio 13-osios Lietuvą. Šalia patriotinių reikšmių ir puoselėjamos kultūrinės tautos atminties norisi dar šio to.

Mano buvęs bendradarbis, dabar valstybės tarnautojas Prezidentūroje, pasakojo, kaip tada, per Sausio mūšį, jis, vikrus vaikinas, palikęs po daugiabučio balkonu savo dviratį ir bėgęs prie TV bokšto. Grįžęs iš gynybos savo daikto neberado. Kažkas žvarbųjį 1991-ųjų sausį, lemtingą Lietuvos naktį, iš jaunojo laisvės gynėjo pavogė dviratį. Žinoma, tuo metu praradome daugiau. Žuvo keturiolika sielų. Dar daugiau įgijome. Tokia detalė – pavogtas dviratis per bokšto mūšį – kursto vaizduotę. Tai mažo žmogaus istorija didelių istorinių įvykių fone, kuri sudaro prielaidą plėtoti atnaujintą laisvės pasakojimą. Ar ne šis gyvas kolegos paliudijimas paskatino ir mano veikėją Augustę minti dviratį?

M. Gailienės nuotr.

– Kodėl, Jūsų nuomone, Lietuvoje dar pastebima alternatyviosios istorijos žanro kūrybos spraga?

– Lietuvoje netrūksta istorinių romanų, tačiau pasigendu fantastinių. Alternatyvioji istorija – tai istorinė fantastika. Šį amžių istorinis romanas suklestėjo: Kristina Sabaliauskaitė, Herkus Kunčius, Rimantas Kmita gyvais pasakojamais atvaizdavo skirtingus laikotarpius; Ieva Dumbrytė, Kotryna Zylė, Greta Gudelytė – visos praktiškai vienu metu savaip perpasakojo lietuvių mitologijos siužetus.

Vakaruose labai populiari distopija ir alternatyvioji istorija beveik visada yra ir politinis pasakojimas. Mūsų grožinės literatūros lauke man trūksta politikos plačiąja prasme. Neturime savo Michelio Houellebecqo ar Margaret Atwood. Tai tokie pasakojimai, kurie padeda prisijaukinti tikrovę. Todėl pats parašiau tiek vieno, tiek kito žanro romaną.

Tiesa, neseniai ir be „Augustės Gilytės“ sudygo alternatyviosios istorijos želmenų: žavi Manto Adomėno intelektualiniame šnipų romano „Moneta & labirintas“ siužetiniame posluoksnyje paplėtota alternatyvios Lietuvos istorijos variacija (neatsitiktinai šis autorius yra ir labai politiškas asmuo). Kartu paminėtina jau šiuolaikine klasika tapusi Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“, kuri, pasakodama Kazio Pakšto alternatyviosios Lietuvos idėją, kartų pasakoja Lietuvos alternatyviąją istoriją.

– Ar rašydamas apie konkretų istorinį laiką siekėte tiksliai laikytis, kaip numanoma, sovietinės realybės, kurioje ir pats praleidote dalį vaikystės, detalių aprašymo, ar leidote sau kiek paimprovizuoti?

– Atminties neįmanoma „tiksliai laikytis“. Taip, atsimenu sovietinę realybę. Taip, atsiminimus pasitelkiu romano pasakojime. Tačiau tiek mano tikri atsiminimai, tiek pasakotojos Augustės patyrimai – išgalvoti.

Tarp kitko, šitas klausimas užkliudo metadologinę problemą. Manau, rašydamas istorinį romaną negali falsifikuoti įvykių, iškraipyti dokumentuotų faktų, sujaukti laikotarpio kontekstų.

Alternatyvioji istorija leidžia istorinę medžiagą minkyti kaip nori. Aš galėjau viename tekste sumaišyti tai, kas buvo, kas galėjo būti, kas dabar yra ir kas galėtų būti. Todėl „sovietinės realybės“ pasakojime nė nėra – tai kokybiškai kitokia realybė.

– Romano veikėja Augustė Gilytė – paauglė ir vėliau jauna moteris. Kaip pačiam atrodo, ar pavyko perteikti jos balsą, kalbėsenos manierą, charakterio spalvas? Gal turėjote gyvų pavyzdžių šiai veikėjai sukurti?

– Tegu vertina kiti. Vis dėto esu tikras, kad Augustė Gilytė tekste gyva. Ir byloja ji ne kuo kitu, o savo balsu. Šiame romane kalbos raiška man turbūt svarbesnė net už temą ar juolab siužetą.

Augustės išorinius bruožus atskleidžiu vos poroje pasakojimo vietų, kai ji žvelgia į veidrodį (pats dabar stebiuosi, koks autorius sąžiningas: veikėja stebi save ir regėdama atvaizdą žodžiais apibūdina savo bruožus, rašytojui tariamai „nieko“ neprimetant). Kai kuriuos Augustės veido bruožus „pasiskolinau“ iš draugės (ją apie tai įspėjęs).

– Garsi Gustavo Flobero frazė: „Madam Bovari – tai aš.“ Ar turite būdo, pasaulėžiūros panašumų, biografinių sąsajų su savo heroje?

– Visuose savo pasakojimuose vadovaujuosi tikrais nutikimais, nuo jų atsispiriu, tačiau užrašant tos istorijos nuo manęs pabėga, tampa nepriklausomos. Veikėjai – juo labiau. Rašydamas turėjau įtarimą, kad Augustė panaši į savo autorių, tarsi šiokia tokia alter ego. Skaitau ir matau, kad tai visiškai nepriklausoma literatūrinė būtybė. Šį sykį siūlau legaliai autorių užmiršti.

– Knygos forma – gan neįprasta: knygos viršelyje nėra nei autoriaus, nei pavadinimo, nugarėlė ir pirmieji priešlapiai irgi gali nustebinti. Kas skatino išleisti būtent tokios formos knygą? Gal tai nuoroda į sovietmečiu uždraustos platinti literatūros maskuotę?

– Literatūra ir draudžiama, ir slapta skaitoma juk pačiame romane. Bet ne tai buvo dizaino atspirtis. Pirmuoju romano sakiniu pasakotoja konstatuoja, kokioje šeimoje yra gimusi. Viršelis irgi nurodo gimimo ženklą – tai yra tipiško sovietinio gimimo liudijimo (свидетельство о рождении) imitacija. Todėl ir romano „metrika“ randama ne viršelyje, o tik jį atvertus.

– Knygos „Pabaigos žodyje“ minite nuslydusį pasaulį ir tūkstančius byrančių gyvenimų, bet vis dėlto tikite, kad Augustė Gilytė nebus nugalėta. Kur semiatės vilties ir jėgų nenusiminti?

– Nenusimenu. Tiesiog neturiu teisės. Aš negaliu leisti, kad mano sūnūs patirtų tai, ką regėjau savo vaikystėje arba ką patyrė Augustė Gilytė.