Knygos

Realybė, kurios nėra

J. Melniko knygos „Rojalio kambarys“ anotacijoje įžvalgi literatūros kritikė J. Spindytė teigia, kad šio autoriaus „kūryba grįsta minties diktuojama įtampa, intelektualine žaisme, ko lietuvių prozai visada stigo”.

Rašytojo meninis pasaulis su ypatingo keistumo nutikimais net sparčiai atsinaujinančios lietuvių prozos fone atrodo savitas. Taip kritikė lyg ir leidžia suprasti, kad šis autorius – gimęs Vakarų Ukrainoje, baigęs Lvovo universitete filologijos fakultetą ir M. Gorkio vardo literatūros instituto aspirantūrą, Ukrainos rašytojų ir Lietuvos rašytojų sąjungų narys – „savas“ arba, kaip populiaru sakyti, - „mūsų“. Neskubant „savintis“, reikėtų priminti, kad J. Melniko kūryba jau pakankamai gerai žinoma užsienyje, nors pas mus – ne per geriausiai. Kita vertus, nelabai aišku, ar šis autorius apskritai rašo lietuviškai: gal šis rinkinys, kuriame vertėjo „statusas“ nefigūruoja, yra ne visai „pavyzdingas“ vertimas. Bet ne apie tai.

„Rojalio kambarys“ – aštuonių apsakymų ir apysakų rinkinys, metafizinius klausimus, sprendžiamus realaus ir fantazijų pasaulio paribyje, įrodantis netikėtai racionaliai ir tiksliai. Anot J. Spindytės, tai apsakymai – teoremos, kurių įrodymai intriguojantys, vienu metu ir logiški, ir alogiški. Autorius yra numatęs beveik visus atsakymus į galimus skaitytojo klausimus. Šiuo aspektu J. Melnikas – puikus strategas, pasirinkęs tokią apsakymo formą, kuri jo „nesupančioja“ kaip rašytojo, kuriančio kitokią realybę - jis bet kada gali nutraukti savo alogiškų situacijų kūrimo eksperimentus ir sugrąžinti veikėją į realų kasdienį gyvenimą (taip atsitinka apsakymo „Likimų knyga“ veikėjams – knygos, kurioje surašytos viso pasaulio gyventojų mirties datos, pranašystės galų gale nebesipildo ir gyvenimas pradeda tekėti nusistovėjusia vaga). Tokios metodikos „naudojimas“ leidžia pasigesti, poeto K. Navako žodžiais tariant, „kažkokio segmento, pamato, likimiškumo, pagaliau – žaismės ir fantazijos hipnozės“. Kita vertus, smalsiam skaitytojo protui J. Melnikas suteikia galimybę pažaisti žaidimą „kas būtų, jeigu būtų...“

Be jokios abejonės, geriausiu apsakymu šioje knygoje daugelis tikriausiai laikys to paties rinkinio pavadinimu tapusį „Rojalio kambarį“. Jame iki soties užtenka ne tik autoriaus mėgstamos mistifikacijos, bet ir atsiranda „gyvybė“: pagrindinis veikėjas Jura, kaskart netekdamas savo patogių buvimo erdvių (teritorijų ar tiesiog kambarių), išgyvena bejėgiškumą, abejoja savo paties atmintimi ir stebisi keistu žmogaus gebėjimu gyventi ne taip, kaip nori, o taip, kaip įmanoma gyventi konkrečiomis sąlygomis. Vieną gražią dieną paaiškėja, kad Jura neturi didžiulio namo su kūrybine dirbtuve, rojalio kambariu, biliardine, miegamuoju, holu, svečių kambariais ir pan., o gyvena miniatiūriniame kambarėlyje ne tik kad su tėvais, bet ir su kažkokiu kaimynu Konkinu... Apsakymo pabaiga lakesnės vaizduotės skaitytoją gali nuvilti: atrodo, kad kažkas beviltiškai pakalnėn riedantį likimo akmenį stebuklingai užkelia ant idealizmo (ar idealumo) viršūnės...

Jau seniai nebeįmanoma skaityti tekstų be kontekstų – pasaulinė kultūra, savaime suprantama, ir literatūra, yra „persisotinusi“ savęs pačios: ji atkartoja tai, kas jau buvo; mėgdžioja tai, kas buvo; juokiasi iš to, kas jau buvo ir vis dėlto yra, bet gal kiek kitaip... Slaviška tekstų atmosfera atpažįstama sąmoningai gretinant J. Melniką su Charmsu ar ne taip seniai lietuvių kalba pasirodžiusiu J. Kurkovu.

J. Melniko „Rojalio kambarys“ – nėra privalomi skaitiniai, bet tie, kurie vis dėlto šią knygą perskaitys (o skaitoma ji labai lengvai), neturėtų nusivilti. Geriausias „raktas“ į šią knygą – nieko nesitikėti. Geriausias atpildas – būti patenkintam, kad laikas veltui nesugaištas...